Praėjusį savaitgalį, rugsėjo 14 d., jau tryliktą kartą vandžiogaliečiai lenkai dalyvavo Šalčininkuose vykusioje derliaus šventėje „Dożynki 2025“.
Derliaus šventė – tai ypatinga diena, kai visi susirenka draugėn pasidžiaugti gausiu derliumi ir bendryste. Tai šventė, kurioje skamba dainos, sukasi šokėjai, kvepia namine duona ir pyragais, o širdys prisipildo dėkingumo už žemės dovanas. Čia susitinka kaimynai, draugai ir šeimos – visi, kurie nori dalintis džiaugsmu, buvimu kartu ir kurti nepamirštamą šventinę atmosferą.
Svarbiausia, kad Šalčininkų krašte jau 22 metus puoselėjamos tradicijos – dėkingumas už duonos kepalą, bendros maldos ir meilė žemei. Kartu perduodama protėvių patirtis, saugomi tradiciniai šokiai ir dainos, stiprinama bendruomeniškumo dvasia bei puoselėjamas darbštumas.

Sekmadienį, rugsėjo 7-osios rytą, Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios, prašant Dievo palaimos ir globos visiems lenkų motociklininkų asociacijos „Stowarzyszenie Kocham Polskę“ II reido „Ponary – Katyń“ dalyviams.
Tarp jų – ir seni mūsų bičiuliai. Rugpjūčio 15-ąją jie dalyvavo Vandžiogaloje vykusiuose Žolinės atlaiduose, kartu su vietos lenkais meldėsi ir dalyvavo tradiciniame kasmetiniame tautiečių susitikime. Sekmadieninės lenkų kalbos mokyklėlės mokiniams svečiai atvežė dovanų, taip pat vainikų ir žvakių. Jie paprašė, kad pirmosios mokslo metų pamokos metu mokiniai vainikus ir žvakes padėtų ant nusipelniusių mūsų kraštui lenkų kapų – taip pagerbdami jų atminimą. Istorinė atmintis – šventa ir garbinga pareiga.

4.1. „Vandžiogalos respublika“
Aptariamuoju laikotarpiu lietuvių ir lenkų santykių problema buvo itin aktuali viešajame visuomenės gyvenime. Šis reiškinys sukėlė ne tik viešas ir nuolatines diskusijas, bet ir jautriai palietė mažas bendruomenes. Neretai tai atsiliepė ir asmeniniams interesams, formavo konfliktus bei įtampą tarp atskirų gyventojų. 1918–1940 m. susiformavęs modernus lietuviškasis nacionalinis naratyvas, nukreiptas ypač prieš lenkų tautinės mažumas, nekilo vien iš 1919 m. įvykusios Vilniaus okupacijos. Šis diskursas užaugo palaipsniui, kuomet buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, vykstant modernių tautų formavimosi procesams, „lenko“ tapatybės suvokimas patyrė įvairių krizių.²³²

Visą prieššventinę savaitę Vandžiogalos lenkų bendruomenės savanoriai intensyviai dirbo: tvarkė ir puošė Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią, ruošdamiesi didiesiems Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo – Žolinės – atlaidams ir tradiciniam tautiečių bei bičiulių susitikimui Vandžiogaloje.
Rugpjūčio 15-ąją, penktadienį, atlaidai prasidėjo rytinėmis šv. Mišiomis lenkų kalba, kurias aukojo Vandžiogalos parapijos klebonas kun. Tomas Trečiokas. Mišių metu giesmėmis Dievo Motiną – Švč. Mergelę Mariją – šlovino iš Vilnijos krašto atvykęs choras „Bałłada“ (vad. Teresa Kołtan). Po šv. Mišių vyko Eucharistinė procesija aplink bažnyčią. Pagerbdamos Viešpatį Švč. Sakramente, gėles barstė Sekmadieninės lenkų kalbos mokyklėlės mergaitės.

Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo, Žolinių, atlaidai Vandžiogaloje vyks rugpjūčio 15 d., penktadienį:
 9.00 val. Šv. Mišios lenkų kalba.
Po mišių bendra Švč. Sakramento procesija.
10.00 val. Šv. Mišios lietuvių kalba.
Šv. Mišių liturgijos metu giedos ansamblis „Ballada“ (vad. Teresa Koltan).
Atlaidų svečiai: Vilnijos krašto ansamblis „Ballada“ (vad. Teresa Koltan), svečiai iš Lenkijos – XIII Rajd Ponary – Pamiętamy motociklininkai, populiarus Trakų krašto atlikėjas Dariusz Niedźwiecki.
12.00 val. Tradicinis kasmetinis tautiečių, atlaidų dalyvių, susitikimas įvyks „Babtų baras“ (Mokyklos g.12, Babtai)
Nuoširdžiai kviečiame!

Senoji (Lipnikų) Skarulių Šv. Onos bažnyčia kasmet liepos pabaigoje sukviečia buvusius parapijiečius ir piligrimus į titulinius Šv. Onos atlaidus. Ji – vienintelė liudija, jog Skarulių dvasia vis dar gyva. Mūsų bičiuliai, Skarulių krašto patriotai, visuomet prisimena vandžiogaliečius lenkus ir nuoširdžiai kviečia juos atvykti į šiuos atlaidus.
Jie laikosi senosios mūsų krašto tradicijos, kai kaimyninių parapijų žmonės turėjo pareigą ir garbę pakviesti gimines, pažįstamus bei svečius į savo parapijoje vykstančius atlaidus. Tokiu būdu, kartu su kitais tikinčiaisiais ir piligrimais, garsiai ir vieningai, giesmėmis bei maldomis šlovinamas Kūrėjas ir Jo šventieji.

Praėjusį sekmadienį Vandžiogaloje vyko 1863 metų sukilimo dalyvio, sukilėlių vado Zygmunto Sierakowskio adjutanto, Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo senelio – gerbiamo mūsų krašto žmogaus, patrioto, lenkų bajoro Eugenjusz Edward Artur Miłosz  130-ųjų mirties metinių minėjimas.
Nuo pat ryto į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią rinkosi vietos gyventojai ir svečiai – tautiečiai iš Lenkijos, Vilniaus, Kauno bei aplinkinių vietovių. 9 val. ryto buvo aukojamos Šv. Mišios už Eugenjusz Edward Artur Miłosz sielą ir visus jo giminės mirusiuosius, šio krašto patriotus ir šviesuolius, kurie ilsisi senajame bažnyčios šventoriuje.

Supažindiname su kruopščiai surinkta Vytauto Didžiojo universiteto magistrantės Gretos Vainaitės istorinio tyrimo medžiaga. Iš jos sužinome, kad Vandžiogala jau 1919 metais tapo valsčiaus centru ir priklausė Kauno apskričiai.
Įdomiausia tai, kad Vandžiogalos valsčiuje tuo metu dominavo kelios tautinės bendruomenės – lenkai ir žydai. Panaši situacija susidarė ir kaimyniniame Babtų valsčiuje. Tai patvirtina ir pirmieji valsčiaus tarybos narių rinkimai: tarybos pirmininku buvo išrinktas lenkų tautybės Bronisław Koczan (Bronius Kočanas), o jo pavaduotoju – žydų tautybės Jakob Cheifec (Jakūbas Cheifecas).
Nepaisant XX a. pradžios suirutės, ekonominių sunkumų ir kitų nepalankių istorinių aplinkybių, Vandžiogalos valsčiaus tarybos komitetas, kurį sudarė 24 nariai – daugiausia lenkai ir kitų tautybių atstovai – bendromis pastangomis siekė kurti geresnį, gražesnį gyvenimą.