Vandžiogalos bažnyčia

Vandžiogalos Švč.Trejybės Bažnyčioje Šv.Mišios sekmadieniais ir švenčių dienomis:
9 val. – lenkų kalba,     10 val. – lietuvių kalba

DSCF5655Įstabi Marijos, apraudančios ant kelių laikomą savo mirusį sūnų, skulptūra stovi nišoje už ratu apeinamo didžiojo altoriaus, iki šiol yra tikinčiųjų lankoma ir gerbiama.

Dažno maldininko dėmesį atkreipia išraiškingas, stambokas Marijos veidas su primerktomis didelėmis akimis, nuleistais kampučiais, platoka trumpa nosimi, apvaliomis putliomis lūpomis ir išraiškingai atsikišusiu smakru, jis yra ryškiai individualizuotas, portretiškas. Jame įtaigiai atsispindi sudėtingi, net prieštaringi Marijos jausmai, vis dėlto reiškiami labai santūriai – gilus vidinis Motinos skausmas ir sielvartas sumišęs su nuolankumu Viešpaties valiai ir netgi vos žymus priekaištas dar sustiprintas jos kairės rankos judesiu.

stebuklasDSCF5568„...noriu padėkoti, paaukoti votui, - šeštadienio rytą į Šv. Mišias Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje atvykusi, su jauduliu balse kalbėjo Kauno miesto gyventoja, medikė Regina Arieškienė. – Sunkiai sirgau. Visi medicininiai tyrimai buvo blogi, gyvenimo prognozė – prasta. Buvau beprarandanti viltį pasveikti. Su ašaromis akyse meldžiausi, prašydama sveikatos prie stebuklais ir malonėmis garsėjančio Nukryžiuotojo Vandžiogalos bažnyčioje, ir įvyko stebuklas – pasveikau. Sveikata sugrįžo ir visi medicininiai tyrimai dabar yra geri.“

Tai dar vienas liudijimas, kada žmonės, prašydami sveikatos, eina keliais aplink Didįjį altorių, meldžiasi į jame esantį nuo seno stebuklais ir malonėmis garsėjantį Vandžiogalos Nukryžiuotąjį, ją atgauna. Džiugu ir gera girdėti tokį liudijimą ir padėką už išgijimą, nes, ko gero, ne visi gavę iš Dievo malonių, grįžta Jam padėkoti.

201308piligrimaiTrečiadienio popietę Vandžiogalos Šv.Trejybės bažnyčioje lankėsi didelė grupė maldininkų iš Lenkijos Sosnowiec miesto. Šiame mieste, kuris yra Lenkijos pietuose, gyvena 214 tūkst. gyventojų. Maldininkų grupės vadovės - seserys vienuolės iš Kūdikėlio Jėzaus Basųjų Karmeličių ordino. Todėl jų ir grupės pageidavimu buvo aukojamos Šv. Mišios prie malonėmis garsaus Vandžiogalos Kryžiaus. Šv. Mišias aukojo kunigas Oskaras Petras Volskis. Prieš tai jis papasakojo piligrimams Vandžiogalos bažnyčios istoriją ir čia esantį malonėmis garsų Kryžių. Maldininkams iš Lenkijos visa tai paliko gilų įspūdį. Po Šv. Mišių piligrimai aplankė čia, bažnyčios šventoriuje, esančius 1863 metų sukilimo dalyvių kapus, kur meldėsi ir giedojo. Išvykdami visi džiaugėsi, kad Dievo Apvaizda juos atvedė į Vandžiogalą, į šią ypatingą šventovę, o taip pat susitikimu su vandžiogaliečiais, tokiais nuostabiais žmonėmis.

Birželio 10 d. Devintinių sekmadienį Vandžiogalos Švč.Trejybės bažnyčioje kaip įprastai vyko dvejos pamaldos lenkų ir lietuvių kalba. Ta diena buvo išskirtinė ir tuo, kad lenkų bendruomenė surengė didelę šventę su eisena miestelio gatvėmis, puikiu koncertu, kuriame pasirodė įvairaus žanro kolektyvai iš Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos. Tačiau šio renginio linksmumą aptemdė įvykis, kuris sukėlė nerimą parapijos klebonui ir parapijiečiams. 

Dar prieš šventinį renginį parapijos klebonas kun.Oskaras Petras Volskis 9 val. aukojo šv.Mišias lietuvių bendruomenei, kurių pabaigoje ir pats klebonas, ir prie altoriaus buvę patarnautojai, ir bažnyčioje besimeldę žmonės buvo nustebinti, mažumėlę išgąsdinti ir sutrikę dėl pasigirdusio stipraus beldimo, sklindančio iš už altoriaus. Per trumpą laiką pasigirdo apie 10 vienas po kito sekusių smūgių į altoriaus konstrukcijas, kurio stiprumo sukeltą virpėjimą klebonas jautė padėtais ant altoriaus delnais. Paprašytas patikrinti, zakristijonas užėjo už altoriaus, tačiau nerado jokio nukritusio, palikto daikto, jokio lūžio ar kitokių aplinkybių, kurios galėjo lemti bildėjimą. Po pamaldų patikrinti nuėjo ir klebonas, bet taip pat nieko nerado, kas galėtų akivaizdžiai įrodyti stiprių smūgių priežastį: nei nusmukusių sienojų, nei naujų įplyšimų, nei įgriuvusių grindų, nei konstrukcinių pažeidimų. Bažnyčioje buvę žmonės teigė, kad irgi girdėję bildesį ir kažkokius smūgius. Vieni teigė, kad jie sklido nuo altoriaus, kiti manė, jog kažkas vyksta lauke.

Mindaugas Jackevičius,

www.DELFI.lt

Antgamtinis reiškinys, o gal perspėjimas apie gresiančią nelaimę? Tokią mįslę bando įminti Kauno rajono Vandžiogalos parapijos tikintieji ir klebonas, praėjusio sekmadienio Mišiose tapę keisto beldimo už altoriaus liudininkais. Tikinčiuosius išgąsdinęs beldimas Vandžiogaloje siejamas ir su amerikiečių dainininko Marilyn Mansono atvykimu koncertuoti į Kauną.

Po beveik 70 metų Vandžiogalos parapija atgavo bažnyčią, kurią buvo konfiskavusi sovietinė valdžia. Sausio 18 d. klebonui įteikti teisiniai bažnyčios nuosavybės dokumentai. Šiai progai paminėti 2011 sausio 30 d. įvyko iškilmingas tikinčiųjų įžengimas į bažnyčią, atgailos ir padėkos pamaldos.

Šviečiant skaisčiai ryto saulei prieš dešimtą valandą būrys parapijiečių ir piligrimų būriavosi šventoriuje prie didžiųjų bažnyčios durų. Jau pusmetį Vandžiogaloje klebonaujantis kun. Oskaras Petras Volskis tarė įžanginį žodį, pabrėždamas, kad šis įvykis svarbus moraline ir dvasine prasme, idant teisingai suprastume praeitį, dabartį ir padarytume pasiryžimus ateičiai. Pasak klebono, bedieviška sovietinė valdžia konfiskavo ne tik bažnyčias, tačiau norėjo pavergti ir žmonių širdis, jų ateitį, kontroliuoti mintis, tačiau Apvaizda jiems užkirto kelią.

Bažnyčia yra Dievo Tautos, t.y. krikščionių bendruomenės, ir prisiartinusio Dangaus simbolis ir tikrovė, skelbianti, kad žmogus yra ne tik gyvūnas, tačiau ir dvasinė būtybė, turinti Dievą Kūrėją ir Atpirkėją.

Skambant varpams buvo atvertos bažnyčios durys ir giedant 45 psalmę „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“ visi įžengė į atgautąją bažnyčią.

Kruopščiai vedant statistiką paaiškėjo, kad nuo šių metų pradžios Vandžiogalos bažnyčią kaip piligrimai aplankė, prie malonėmis garsėjančio Kryžiaus pasimeldė jau beveik 500 piligrimų. Apie 100 jų iš Lietuvos, daugumas - iš Lenkijos. Nėra savaitės, kad prie bažnyčios nesustotų turistinis autobusas, kurio keleiviai turi galimybę aplankyti ne tik bažnyčią, bet 1863 m. sukilimo dalyvių bei Česlovo Milošo senelių kapus.

Daugiausia Lietuvos piligrimų  iš Vilniaus, paskui gi iš Kauno, Anykščių,Klaipėdos, Molėtų, netolimų vietovių - Jonavos, Kėdainių, Lapių.

Toliausiai iš Lenkijos atvažiavo iš Krokuvos ir Žešovo. Svečius iš Lenkijos pasitinka vietiniai lenkų tautybės vandžiogališkiai.

Miestelis lankytojus žavi rūpestingai prižiūrima centrine miesto aikšte, parku, gatvėmis, ir tai nelieka nepastebėta, palieka gerą įspūdį apie vietinius gyventojus ir seniūniją.

Žinoma, ateičiai lieka svarbi užduotis sutvarkyti senąsias bažnyčios šventoriaus kapines ir tvorą.

Šią vasarą, minint Česlovo Milošo metus, numatomas didelis svečių iš Lietuvos, ir ypač iš Lenkijos antplūdis. Numatoma, kad apsilankys daugiau kaip 2000 asmenų, kadangi vyks ne vienas didelis renginys tiek bažnyčioje, tiek kultūros centre.

2011 sausio 18 d. po daugiau kaip 60 metų prievartinės sovietinės nacionalizacijos, Vandžiogalos katalikai atgavo nuosavybės teises į 1826 m. pastatytą savo bažnyčią.

Parapijos nuosavybė, kaip ir visa kita bažnytinė nuosavybė Lietuvoje, okupacinės sovietų valdžios aktais, paskelbtais 1940, 1941 ir ypač 1948 metais, buvo nacionalizuota ir perduota vietos liaudies taryboms, jų komunaliniam fondui. Tokiu būdu Vandžiogalos parapija neteko 25 ha žemės, bažnyčios pastato, varpinės, klebonijos ir špitolės.

Bažnyčios pastatas nebuvo uždarytas, tikinčiųjų bendruomenė juo naudojosi per visą sovietmetį „neatlygintinai“ ir mokėjo netipines, tūkstantines, sumas už „draudimą“. Špitolė atiduota apsigyvenimui įvairiems asmenims, o klebonija paversta ligonine, vėliau ambulatorija. Per sovietmetį bažnytinė žemė tapo užstatyta pastatais ir dabartinės Nepriklausomybės metu tapo beveik išparceliuota. Špitolės ir klebonijos pastatai jau atgauti parapijos nuosavybėn, tačiau per 50 komunizmo metų buvo nugyventi, sutrešo ir šiuo metu yra apgailėtinos padėties.

Po 20 Nepriklausomybės metų parapija pagaliau įsiteisino bažnyčios pastatą.

Kyla klausimas, kodėl reikėjo tiek laiko ir pastangų nusavintai nuosavybei susigrąžinti?

Kadangi restitucija menkai arba niekuo nepagerino kaimo parapijų turtinės būklės, jos liko vargingos, jas į dar didesnį vargą įvarė diskriminaciniai valstybės įstatymai, sovietmečiu nualintos bendruomenės  ir  sugadinto turto būklė, paprasčiausiai jos dažniausiai yra nepajėgios apmokėti nuosavybės sugrąžinimo išlaidų. Vien kadastrinės bažnyčios bylos parengimas Vandžiogalos parapijai kainavo 5 000 litų, nekalbant apie kitų objektų formalumus. Tai sumos, kurias Vandžiogalos tipo parapijoms reikia kaupti ne vienerius metus.

Sausio 30 d. 9 ir 10 val. Mišiose bus dėkojama Dievui už šį simbolinį įvykį, įgalinantį parapijos atgimimą.

Free Joomla! template by Age Themes