5.5. Švietimas 
Po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Vandžiogalos parapijos ir valsčiaus teritorijoje ėmė sparčiai plėstis pradinių mokyklų tinklas. Iki tol veikė tik viena mokykla, įsikūrusi greta Vandžiogalos miestelio, vadinama Cerkovno prichodskaja škola.³⁷⁵ 
Yra žinoma, kad 1921 m. Vandžiogalos mokykloje vedėjo ir mokytojo pareigoms buvo paskirtas Petras Barniškis. Tuo metu mokyklos būklė buvo itin prasta: stogas kiauras, krosnys apgriuvusios, langai be antrų rėmų. Po kelerių metų, mokytojo iniciatyva, pastatas buvo suremontuotas.³⁷⁶ 

XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje kai kuriuose parapijos mokyklose pamokos vestos lenkų kalba ypač gamtamokslis ir Lietuvos istorija. 1927 m. vyravo lietuvių–lenkų vedamos pamokos.³⁷⁷ Lietuvių kalbai mokinti buvo naudojami šie vadovėliai: „Kelias į šviesą“, „Žiburėlio“, „Vaikų darbymečiui“ ir „Sakalėlio“, lenkų kalbai naudojamas elementorius ir „ABC“, „Swiat dzieciec“, „Pierwsze czytanki“, „Drugie czytanki“ ir „Wypisy polskie“ vadovėliai. Geografija dėstoma iš Riomeraitės vadovėlio, mokykloje nebuvo nei žemėlapio nei gaublio.³⁷⁸ Vandžiogalos mokykloje kartu su minėtu Petru Barniškiu dirbo, Marija Barniškytė (dukra), Antanas Barniškis (sūnus), Povilas Jaugėla ir Jonas Barkauskas.³⁷⁹ 
Remiantis turimais duomenimis, 1919 m. buvo įsteigtos 2, 1920 m. – 3, 1921 m. – 4, 1922 m. – 1, 1924 m. – 3, 1926 m. – 2, o 1927 m. – 8 pradžios mokyklos.³⁸⁰ Yra žinių, jog Vandžiogalos pradinėje mokykloje 1921 m. mokėsi 83, 1922 m. – 133, 1923 m. – 108, 1924 m. – 97, 1925 m. – 71, o 1926 m. – 58 mokiniai.³⁸¹ 
Sprendžiant iš išskirtų duomenų matyti, kad tiek mokyklų tiek mokinių skaičius XX a. trečiajame dešimtmetyje buvo netolygus. Šiuo atveju galime išskirti šiek tiek didesnį mokinių skaičiaus augimą iki 1924 m. tai galėjo lemti staiga išaugęs mokyklų poreikis, kurį vėliau santykiniai patenkinus, augimas sumažėjo.³⁸² Vandžiogalos parapijos atveju mokinių augimą valstybinėse mokyklose galėjo sumažinti ir privačių mokyklų kūrimąsis. 
Šalia valstybinių pradinių mokyklų parapijoje veikė ir lenkiškos, vadinamos Pochodnia mokyklos. Vandžiogalos parapijos teritorijoje veikė keturios tokios įstaigos. Pochodnia mokyklų steigimu ir jų veiklos palaikymu Vandžiogalos apylinkėse daugiausiai rūpinosi jau minėta Elena Skirgailaitė-Jagelavičienė. Užumiškio dvare Pėdžių ir Savečionių kaimuose, priklausiusiame Vandžiogalos parapijai, privačias mokyklas įsteigė Vilimavičiai, nepaisant to, jog tame pačiame Užumiškio kaime jau veikė valstybinė mokykla. Mokytoju dirbo sūnus Antanas Vilimavičius, dar tuometinio Lietuvos universiteto studentas. Ketvirtoji mokykla veikė Valeravos dvare.³⁸³ 
Panašu, kad Pochodnias finansiškai rėmė turtingesni Vandžiogalos parapijos gyventojai, daugiausia dvarų savininkai. Mokyklų tinklui vadovavo Juzefa Chmieliauskienė. Šios mokyklos veikė panašiai kaip valstybinės lietuviškos, mokytojams buvo mokami atlyginimai, o ugdymui naudoti vadovėliai, daugiausia atvežti iš Lenkijos, ypač iš Lodzės ar Kališo miestų. Mokinius sudarė įvairių socialinių sluoksnių vaikai, dažniausiai tai buvo dvarų samdinių atžalos arba pačių dvarininkų vaikai.³⁸⁴ 
Iš pradžių, kol Lietuvos valstybė dar nebuvo iki galo reglamentavusi švietimo sistemos ir įvairių mokymo struktūrų, Pochodnia mokyklų veiklai buvo palankios sąlygos. Jas lankė ne tik lenkakalbių vaikai, bet ir greta gyvenantys lietuviai. Vis dėlto, stiprėjant lietuviškam patriotizmui ir šiose mokyklose įžvelgus potencialią grėsmę valstybingumui, buvo priimti apribojantys įstatymai. Nuo XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio tokias mokyklas galėjo lankyti tik tie mokiniai, kurių tautybė dokumentuose buvo nurodyta lenkiška. Pažymėtina, kad augant lenkų bendruomenės nepasitenkinimui, vėliau buvo sudaryta galimybė koreguoti tautybės įrašus pasuose.³⁸⁵ 
Tai, jog lietuvių visuomenė jautriai reagavo į Pochodnių veiklą, atsiskleidžia ir Vandžiogalos atveju. Šios mokyklos buvo nuosekliai kritikuojamos spaudoje, kurioje jos vaizduotos kaip grėsmė nutautėjimui. Ypač kliuvo tokiose mokyklose dirbantiems mokytojams dėl prasto išsilavinimo, o kai kuriais atvejais mėginimais prievarta įtraukti vietinius vaikus į mokinių sąrašus. Ypač daug kritikos sulaukė situacija Valeravos dvare veikiančiose mokyklose. Remiantis valsčiaus surinktais duomenimis, šioje vietovėje daugumos mokinių tėvų tautybė buvo lietuviška: 20 lietuvių, 7 lenkai ir 4 nenustatyti. Tokiame kontekste parapijos aktyvistams pasipiktinimą kėlė tai, kad lenkiškos mokyklos veikė dominuojančiai lietuviškoje aplinkoje, o tai buvo suprantama kaip kryptingas bandymas paveikti vaikų tautinį tapatumą.³⁸⁶ Per 1927–1928 m. laikotarpyje norinčių mokintis Vandžiogalos valsčiaus esančiose mokyklose buvo beveik 600.³⁸⁷ 
Toks didelis pakilimas neturėtų stebinti, 1928 m. Lietuvoje buvo įvestas ir pradėtas įgyvendinti privalomas pradinis mokslas.³⁸⁸
1930 m. Vandžiogalos valsčiuje veikė 25 pradinių mokyklų komplektai. Iš jų septynios mokyklos turėjo po vieną komplektą ir vieną mokytoją, dar septynios – po du komplektus ir du mokytojus, o viena mokykla buvo sudaryta iš keturių komplektų, kuriuose dirbo keturi mokytojai. Vidutiniškai vienam komplektui teko apie 30 mokinių. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje bendras mokinių skaičius valsčiuje siekė 758. Tik dvi mokyklos veikė nuosavuose pastatuose, o likusios nuomojosi patalpas. Pagal mokyklų išlaikymo rodiklius Vandžiogalos valsčius Kauno apskrityje užėmė antrą vietą.³⁸⁹
Reikia pažymėti, kad to meto Lietuvoje, visos ugdymo struktūros susidūrė su materialiniais iššūkiais, o pradinių mokyklų steigimasis ir pastangos tapo nuolatiniu savivaldos rūpesčiu.³⁹⁰ Tai buvo susiję ne tik su patalpomis, bet ir inventoriumi. Trūko suolų ar vadovėlių. Priemonėmis dažnu atveju aprūpindavo tėvai pagal savo savimonę, o šiokiu tokiu remontu dažnu atveju rūpinosi patys mokytojai.³⁹¹
Pavyzdžiui, minėtas mokytojas Petras Barniškis savo pastangomis suremontavo Vandžiogalos pradinę mokyklą: sutaisė mokyklos stogą, nudažė sienas, virtuvėje sudėjo grindis ir aptvarkė mokyklos aplinką.³⁹² Jau nuo 1926 m. buvo svarstoma Vandžiogalos miestelyje pastatyti naują, keturių kompleksų mokyklą, t.y. vidurinę valstybinę lietuvišką mokyklą. Valsčiaus valdybą kreipėsi į Švietimo ministeriją prašydama lėšų naujajai mokyklai^.393 
1932 m. Vandžiogalos miestelyje pastatyta mūrinė, modernios architektūros bruožų turinti lietuviška mokykla, kurios pastatymo išlaidos siekė 100 000 litų.³⁹⁴ Mokykla buvo ne tik praktinis ir reikalingas sprendimas, bet ir sąmoningas bandymas užgožti lenkiškų mokyklų veiklą. 
XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Vandžiogalos parapijos teritorijoje veikė Lietuvių mokytojų sąjungos (toliau – LMS) skyrius. Pirmininku tapo mokytojas Zubrickas (vardas nežinomas).³⁹⁵ Nors Kaune ir kitose Lietuvos vietovėse tokio pobūdžio organizacijos pradėjo kurtis jau 1927 m., apie LMS skyriaus veiklą Vandžiogalos mokyklose žinių turima tik nuo 1937 m. ³⁹⁶ LMS neapsiribojo vien profesine veikla. Sąjunga taip pat siekė užtikrinti savo narių socialinę kontrolę bei skatinti lojalumą politiniam režimui. Vienas svarbiausių LMS veiklos principų buvo visuomenės indoktrinacija. Organizacija veikė tautininkų iniciatyva ir buvo glaudžiai susijusi su to meto valstybine ideologija^.397
Vandžiogalos LMS iš esmės atitiko iškeltus bendrus sąjungos tikslus platesniame kontekste, šaukiami susirinkimai skirtingose valsčiaus miesteliuose, organizuojamos parodomosios pamokos. Tačiau ryškiausiu LMS skyriaus veiklos pasiekimu laikytinas 1937 m. Vandžiogaloje įkurtas Jono Basanavičiaus liaudies universitetas.³⁹⁸ 
Liaudies universitetų iniciatyva kilo LMC ir tautininkų iniciatyva. Pirmasis toks universitetas buvo įkurtas 1928 m. Kaune ir tapo visos sistemos centru. Universitetai veikė teritoriniu principu, jų skyriai steigti įvairiuose Lietuvos regionuose. Tokie universitetai Lietuvoje pradžioje turėjo rūpintis suaugusiųjų švietimu, tačiau laikui bėgant jų veikla įgavo visuomeninį ir švietėjišką pobūdį. Jie organizavo viešus pranešimus, kultūrinius vakarus, įvairias paskaitas, per kurias buvo platinamos tautinės idėjos. Ypač akcentuoti tuo metu svarbūs politiniai klausimai, pavyzdžiui, Vilniaus krašto susigrąžinimo siekis.³⁹⁹ Kai kuriose Lietuvos vietovėse liaudies universitetai jau baigė savo veiklą, tuo tarpu Vandžiogaloje šis dar tik buvo kuriamas. Tai galėtų būti siejama su tuo, kad XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje visuomeninės organizacijos tapo aktyviausios, o kultūrinė ir švietėjiška veikla parapijoje buvo ypač intensyvi. Nors susikūrė vėlai, Vandžiogalos liaudies universitetas greitai įsitraukė į aktyvią veiklą: vien per 1937 m. pavasario semestrą buvo perskaitytos 24 paskaitos. 1938 m. jo veikla plėtėsi: buvo pakviestas Valstybės teatras, o vasarą organizuota vaikų stovykla prie Nevėžio kranto.⁴⁰⁰ 
Apibendrindami paskutinį skyrių, galime išskirti pagrindinius aspektus. Aprašyta organizacijų ir mokyklų veikla atitiko Šaulių būrio iškeltą principą – tautinės savimonės ugdymą per kultūrinę terpę. 
VDU istorijos mgr. Greta Vainaitė
___________________________________________
375 „Savivaldybių veikimas“, Savivaldybė 3 (1928 03), 18. 
376 „Mokytojas Petras Barniškis“, Voruta, žiūrėta 2025 m. kovo 12 d., 
https://www.voruta.lt/mokytojas-petras-barniskis/ 
377 Ibid. 
378 Ibid. 1921–1927 m. 
379 Ibid. 61 
380 „Savivaldybių veikimas“, 18. 
381 „Mokytojas Petras Barniškis“, Voruta, žiūrėta 2025 m. kovo 12 d., 
https://www.voruta.lt/mokytojas-petras-barniskis/ 
382 Saulius Kaubrys, Lietuvos mokykla 1918–1940 m.: galios gimtis (Vilnius: Všį „Statistikos tyrimai“, 2000), 36. 
383 „Provincijoje“, Rytas 91 (1927 04 23), 2. 
384 „Provincijoje“, 2. 
385 Balkus, Kaip Kovno tapo Kaunu, 113–115. 
386 Provincijoje“, 2. 
387 „Savivaldybių veikimas“, Savivaldybė 3 (1928 03), 18. 
388 Balkus, Kaip Kovno tapo Kaunu, 111. 
389 „Švietimo reikalai“, Savivaldybė 11 (1930 11), 14. 
390 Saulius Kaubrys, Lietuvos mokykla 1918–1940 m., 52. 
391 Ibid., 55. 
392 „Mokytojas Petras Barniškis“, Voruta, žiūrėta 2025 m. kovo 12 d., 
https://www.voruta.lt/mokytojas-petras-barniskis/ 
393 „Savivaldybių veikimas“, 23. 
394 „Lietuvoje“, Trimitas 41 (1932 10 06), 821. 
395 „Iš Vanžiogaliečių padangės“, Tautos mokykla 22 (1938 11 15), 523. 
396 Ibid. 
397 Ugnė Marija Andrijauskaitė, „Darbininkų švietimo bandymai Kaune XX a. 3–4 dešimtmečiuose: liaudies universitetai ir vakariniai kursai bei gimnazijoms suaugusiems“, Kauno istorijos metraštis 15 (2015): 183. 
398 „Iš Vanžiogaliečių padangės“ ,524. 
399 „Lietuvių mokytojų tautininkų dr. J. Basanavičiaus sąjungos veikla (1927–1940)“, Lituanistica 3 (2004): 16. 
400 „Iš Vanžiogaliečių padangės“, 524.