Iki Antrojo pasaulinio karo, pasak senųjų Vandžiogalos gyventojų, bažnyčios šventoriuje buvo nemažai medinių kryžių. Jie nutapyti prieškariuVandžiogaloje gyvenusio dailininko Jono Martinaičio akvarelėse. Matosi, kad jų siluetuose vyrauja klasikinis stilius, akcentuojantis lygų skersinį.Tai yra graikiško arba lotyniško kryžiaus forma.

Šiandien mediniai kryžiai Vandžiogalos šventoriuje jau retenybė, bet vis tik dar keletas jų yra. Tai ąžuoliniai labai seni ir sunykę, menantys XIX amžiaus pabaigą ir XX amžiaus pradžią kryžiai.

Paskutinį liepos savaitgalį Vandžiogalą aplankė nemaža grupė pažintinių, istorinių, literatūrinių kelionių mėgėjų iš Varšuvos, Poznanės ir kitų Lenkijos miestų. Šios ekskursijos sumanytoja ir vadovė – Lenkijos mokslų akademijos doktorantė menotyrininkė, istorinių knygų rašytoja ir vertėja Katarzyna Węglicka.

Vandžiogaliečiai labai stengėsi atvykusiems svečiams koncentruotai, per trumpą laiką ir kuo daugiau perteikti informacijos apie Vandžiogalą. Atvykę garbingi tautiečiai pasirodė esą labai išprusę, daug išmanantys ir žingeidūs. Todėl mūsų pokalbiai buvo išskirtiniai: įdomūs, preciziški ir emocingi.

Dar tolimais sovietiniais 70-aisiais ir vėlesniais, mano vaikystės metais, teko girdėti tais laikais Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje dirbusių bažnyčios tarnų, vienuolių Stanislavos Truskauskaitės (Stanisława Truskowska), Stefanijos Fromaitės (Stefania Fromόwna), taip pat Kostanto Cechanavičiaus (Kostanty Ciechanowicz), Stefanijos Stelmašinskienės (Stefania Stelmaszyńska) pasakojimus apie mūsų bažnyčioje pasirodančius ir jų ne kartą matytus debesėlius. Šie senieji vandžiogaliečiai, bažnyčios tarnai, yra atvirai pasakoję, kaip, kur ir kokiomis aplinkybėmis jiems yra tekę matyti ir susitikti su šiais įvairiais nepaaiškinamais vaizdiniais bei reiškiniais.

Giminės, ieškodami savo artimųjų gimtųjų vietų, išlikusių žinių apie Vandžiogalos krašte gyvenusius, kentėjusius nuo karų, sukilimų, priverstinės tremties, sovietinės nacionalizacijos, kitų negandų, vis dažniau ir drąsiau beldžiasi į Vandžiogalos Lenkų bibliotekos duris, vildamiesi čia rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus.

Lenkų bibliotekoje, anot vieno lankytojo, jie randa senąsias nuotraukas, liudijančias praeitį, išgirsta pasakojimus, kurie skatina įsiklausyti į čia gyvenusių žmonių likimus, prisiminti kadaise buvusias vietoves. O vietovių, kaimų, vienkiemių Vandžiogalos parapijoje įvairiais istoriniais tarpsniais buvo nemažai.

Protėviai, nuo kurių prasidėjo mūsų egzistencija, jau seniai nebevaikšto žemėje, seniai paliko šią ašarų pakalnę. Prasilenkėme su jais ne vienu šimtmečiu... Mes net labai norėdami pajėgiame sužinoti tik apie pačius artimiausius protėvius, kuriuos tėvai, seneliai prisimena, apie kuriuos gali papasakoti. Išimtis – žmonės, ypač besidomintys savo giminės istorija, savomis šaknimis. Jie nori sužinoti daug daugiau. Išsilavinusiems, kultūringiems žmonėms tai yra labai įdomu ir svarbu. Sužinoti, atrasti tai, kas buvo prieš šimtą ar du šimtus metų, ne visada būna paprasta, kartais tai gali užsitęsti pusmetį ar net metus.

Sekmadienį, liepos 8 dieną, dovaną – kompoziciją – monospektaklį „Esame ir liudijame Lietuvą“, skirtą Valstybės atkūrimo 100 – mečiui ir Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai, Vandžiogalos Švč. Trejybės parapijos tikintiesiems dovanojo autorė ir atlikėja Violeta Bakutienė.

Pasibaigus Šv. Mišioms lenkų kalba, autorė į visus susirinkusius bažnyčioje žmones prabilo žodžiu, muzikos garsais, video siužetais, žvilgsniais iš senų nuotraukų. Taip ji pradėjo istorinę, literatūrinę, pažintinę kelionę.

Taip vyko Vandžiogalos miestelio šventė, skirta Lietuvos šimtmečiui:

,,Dūzgesys šimtmečiui“ Vandžiogaloje

2018-06-21 by kcadmin

Pagonių kultūra, tradicijos ir apeigos – apgaubti paslapties, šiek tiek žinomi iš istorijos nuotrupų, pasakojimų, mitų ir padavimų. Vis labiau domimasi savo šaknimis, protėviais ir istorija, tad šventę pradėjome Ugnies deivės Gabijos, Bičių deivės Austėjos garbinimu. Ritualines apeigas atliko Zapyškio laisvalaikio salės etnologė Jūratė Bytautė ir folkloro kolektyvas ,,Altonė“.

Birželio 24 dieną Kauno arkikatedroje bazilikoje arkivyskupijos bedruomenė šventė dangiškojo globėjo šv. Jono Krikštytojo gimimo iškilmę. Pasibaigus šv. Mišių liturgijai, gausiai susirinkusių dvasininkų, seserų vienuolių, tikinčiųjų iš visos arkivyskupijos akivaizdoje buvo įteikti apdovanojimai arkivyskupijos bendruomenės nariams už tikėjimo liudijimą ir nuoširdų darbą ten, kur yra pakviesti tarnauti, - bažnyčioje.

Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ aukščiausiu Arkivyskupijos garbės ženklu – Šiluvos Dievo Motinos medaliu – apdovanojo 4 dvasinio luomo atstovus ir 13 pasauliečių iš įvairių arkivyskupijos parapijų.

Birželio 20 dieną į simpoziumą Kaune susirinko arkivyskupijos bendruomenė – parapijų sielovados bendradarbiai kartu su arkivyskupijos ganytojais, kunigais, dekanais - apžvelgti esamos situacijos, pasidalinti turima patirtimi ir su naujomis idėjomis grįžti į parapijas tęsti savo misijos.

Šiam simpoziumui iš anksto ruošėsi ir vandžiogaliečiai. Jie dalyvavo savaitgalio seminaruose, organizuotuose Šiluvoje ir Kaune.