Praėjusį sekmadienį sekmadieninės lenkų kalbos mokyklėlės mokiniai susirinko į Vandžiogalos Lenkų biblioteką švęsti mokslo metų užbaigimo šventės.
Mokiniai po ilgo karantino labai norėjo susitikti, kartu pabūti ir tradiciškai, kaip kasmet, iškeliauti į vasaros atostogas. Susėdę prie paruošto vaišių stalo, vaišinosi, bendravo, pasakojo apie karantino metu patirtus iššūkius ir įgytas patirtis. Jie sakė, kad labai trūko susitikimų su draugais ir renginių, kuriuose jie visada noriai dalyvaudavo. Taip pat pasakojo, kur ir kaip yra numatę praleisti šias vasaros atostogas. Paklausti, ar po atostogų jie toliau norės tęsti mokslus Vandžiogalos sekmadieninėje lenkų kalbos mokyklėlėje, visi kartu ir kiekvienas atskirai patvirtino, kad tikrai nori toliau siekti žinių.

Sekmadienį, birželio 13 d., iškilmingos Šv. Mišios Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje bus aukojamos:

9.00 val. Šv. Mišios lenkų kalba

Po jų – bendra procesija

10.00 val. Šv. Mišios lietuvių kalba

Nuoširdžiai kviečiame!

Jau nedaug kas yra matęs senąsias mūsų krašto tarpukario ūkininkų trobas, kur garbingiausioje vietoje, ant nubaltintos sienos, dažniausiai kampe, kabodavo seni šventųjų paveikslai, po jais būdavo medinė lentynėlė, užtiesta austu lininiu rankšluosčiu arba puošta popieriniais karpiniais, o ant jos stovėdavo liktoriai su žvakėmis arba amžinosios ugnies lempelė. Toks būdavo namų altorėlis. Į jį nukrypdavo dėkingi šeimynos žvilgsniai už turtingą stalą. Ryto malda prašant Dievo palaimos darbuose ir vakare, prieš miegą, Šv. Angelų Sargų dvasinės ir fizinės apsaugos malda. Štai tokie kasdieniniai religiniai ritualai nuo amžių senųjų buvo puoselėjami, ne vieną šimtmetį iš kartos į kartą buvo stengiamasi perduoti šią liaudišką tikėjimo tradiciją. Niekas neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip.

Didžiųjų etmonų kovų, pergalių ir šlovės takais, minint didžiojo Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus (Jana Karola Chodkiewicza) 400 – ąsias mirties metines, prisimenant jo laimėtą mūšį su švedų armijomis prie Kirholmo 1605 metais, kuris dažnai buvo vadinamas antruoju Žalgiriu, o jo vadas - lietuviškuoju „achilu“, į keturių dienų trukmės, 2000 kilometrų atstumo istorinės atminties reidą „Prie Kirholmo 1605“ („Pod Kirholmem 1605“) išvyko vandžiogaliečių bičiuliai motociklininkai.
Šį kartą motociklininkų kolonos vedlys – kunigas Dariusz Stańczyk. Gegužės 28 dienos ankstų rytą Varšuvoje, prie Jono Krikštytojo katedros, reido dalyviai pagerbė čia amžinojo poilsio atgulusį Lenkijos Tūkstantmečio primą palaimintą kardinolą Stefaną Vyšinskį (Stefan Wyszyński) ir aplankė Jo gimtąjį miestelį.

Balandžio – gegužės mėnesiais Vandžiogalos parapijoje buvo atliekami senųjų parapijinių pastatų remonto ir jų konservavimo darbai.

Padarytas senosios „špitolės“ naujas namo skliautas, apkaltas statmenai lentomis, sutvarkytas langas. Senasis skliautas buvo visiškai sutrešęs, siūbavo nuo vėjo, pro jį vanduo tekėjo į pastato vidų. Net keliose vietose užlopytas kiauras stogas, suremontuotos durys ir namo kaminas. Negyvenamą klebonijos ir kitus jai priklausančius pastatus ne vienus metus siaubė vietiniai vandalai, padarydami jiems nemažą žalą, todėl buvo užsandarinti visi galimi įėjimai į pastatus, sutvarkyti, užlopyti stogai, užkalti skliautai.

XIX-XX amžiuje Vandžiogalos miestelyje ir jo apylinkėse gyveno įvairių tautybių žmonės, išpažinę skirtingas religijas, priklausę įvairioms konfesijoms. Didžioji dalis čia gyvenusių lenkų ir lietuvių tautybių žmonių buvo katalikai, nedidelis procentas išpažino liuteronišką tikėjimą. Rusų bendruomenės didžioji dalis buvo sentikiai, tarp kurių buvo nedidelis procentas provoslavų. Gausi žydų bendruomenė išpažino judėjų tikėjimą.

Tad nenuostabu, kad tokioje tautų ir religijų samplaikoje iškildavo visokių iššūkių, pavyzdžiui, religijos ar konfesijos pakeitimas – perėjimas iš vienos į kitą. Dažniausiai tokie sprendimai buvo priimami apsigyvenus svetimame krašte ir siekiant integruotis ar pragmatiškai – kad skirtingų tautybių ir tikėjimo sutuoktiniai ir jų vaikai išpažintų vieną tikėjimą.

Pasaulinės pandemijos grėsmės metai, karantino suvaržymų, išbandymų laikas parodė, kokia svarbi ir aktuali yra draugų, bičiulių bendrystė, dvasinis ryšys, parama ir žmogiškas rūpestis. Šie metai sudėtingi ir sunkūs ne tik mums, bet ir mūsų tautiečiams Lenkijoje. Bet visuomeninių organizacijų nariai, savanoriai net ir tokiu metu nenuleidžia rankų - darbuojasi ir vykdo savo misiją.

Mūsų draugai iš Lenkijos, visuomeninės organizacijos Traugutt.org savanoriai, kartu su harcerais neseniai įvykdė labdaros akciją „Vanduo pacientams“. Jos metu buvo surinktas didelis kiekis mineralinio vandens buteliuose.

Tai buvo lenkai - Lietuvos piliečiai, ūkininkų Martusevičių šeima (rodzina Martusewiczów). Jie gyveno Kauno apskrityje, Vandžiogalos valsčiuje, Preišiogalos kaime, ir buvo ištremti į Sibirą.
Liudija Mečislovas Martusevičius (Mieczysław Martusiewicz).

1949 metų kovo 25 dieną 5 val. ryto į duris pasibeldė NKVD darbuotojai ir pasakė: „Esate areštuojami, turite 2 val. daiktams susipakuoti.“ Tuo metu namuose buvau tik aš ir du mano broliai. Man buvo 9 metai,vienam broliui – 17, kitam – 20 metų. Tėvai su seserimi jau buvo atsikėlę ir 3 val. išvykę į apskritį. 7 val. ryto mus enkavėdistai įsodino į vežimą ir nuvežė už 8 kilometrų į surinkimo punktą.