Po gero poilsio kalnuotų Tatrų prabangiame viešbutyje „Tarasówka" ryte išvykome į Čenstakavos miestą pietų Lenkijoje, prie Vartos upės. Čia 1655 metais švedų kariuomenės apsiaustas vienuolynas – tvirtovė išsilaikė keliolika savaičių ir nuo to laiko jis ir ten esantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas tapo kančios ir Lenkijos tvirtybės simboliu.
Vandžiogaliečiai, Liaudos krašto gyventojai, daug yra girdėję ir skaitę rašytojo H.Sienkiewicz trilogijoje „Tvanas“ aprašytą Jasną Gurą ir ten esantį stebuklais garsėjantį Juodosios Madonos paveikslą. Gražiausi įspūdžiai išliko skaitant apie savo tautiečių kovas ir žygdarbius ginant Tėvynę ir Tikėjimą. Štai kodėl seniai, kaip ir kiekvienas lenkas, svajojome pabūti vienuolyne, pasimelsti prie Juodosios Madonos ikonos, pagerbti visus tautiečius, žuvusius už tėvynę.

Kėlėmės ankstyvą rytą, tačiau maloniai žvalgėmės po ramų Poronin miestelį kalnuotoje vietovėje. Miestelio kavinukėje gėrėme rytinę kavą, pasikalbėjome su vietiniais gyventojais. Netrukus išvažiavome Tatrų nacionalinio parko link, iš kur buvome pasiryžę kopti į kalnus ir pamatyti didžiausią, švariausią, ketvirtą pagal gylį Tatrų kalnuose ežerą Morskie Oko. Jis telkšo 1395 metrų aukštyje, Rybi Potok slėnyje, Tatrų nacionalinio parko teritorijoje. Ežeras Morskie Oko yra vienas populiariausių ir daugiausia turistų lankomų objektų Tatruose.

Iš Zamość ryte išvykome į Krokuvą. Šaunaus vairuotojo vežami, rodos, net nejutome trijų valandų kelionės. Pirmiausia pasukome į centrinę miesto dalį – Krokuvos istorinį centrą, apimantį senamiestį, Kazimierzo kvartalą ir Vavelio pilį. Jis yra įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.

Nuostabus senamiestis iš karto pakerėjo vandžiogaliečius. Čia tiek daug bažnyčių, varpinių, vienuolynų, sinagogų. Pagerbėme Vavelio pilyje palaidotus Lenkijos karalius, vyskupus. Pakerėjo Šv. Mergelės Marijos bazilika ir Šv.Onos bažnyčia. Stabtelėjom prie M.Koperniko kapo, pasigrožėjom arkivyskupų rūmais, Čertoriskių muziejum... Gera aplankyti, pamatyti, ypač pajusti kultūros ir tikėjimo dvasią.

Kitos dienos rytą, papusryčiavę, susikrovę daiktus, palikome Zbuczyn ir tęsėme kelionę per Rytų Lenkiją. (Čia netoliese jau ir siena su Baltarusija). Pravažiavome daug miestelių, kuriuose matėme ir katalikų bažnyčių, ir provoslavų cerkvių. Džiaugėmės gražiais, naujais arba suremontuotais namais, spalvotais jų stogais. Smagu, kad senų šiferio (asbesto) stogų jau nėra, kad namų aplinka labai tvarkinga, gražiai aptverta, akį džiugina daugybė gėlių. Beje, pravažiavome ir tamsią, klastingą Bugo upę. Mat vykome į Koden aplankyti Šv. Onos katalikų bazilikos, Koden Dievo Motinos Palenkės (Podlasie) Karalienės sanktuariumo. Bažnyčia ilgus metus tarnavo kaip ir Koden šakos Sapiegų giminės mauzoliejus. XVII amžiaus pradžioje ją pastatė miesto valdytojas Mikalojus Sapiega specialiai Koden Madonos paveikslui garbinti ir jį saugoti.

Visą savaitę vandžiogaliečiai gero bičiulio mecenato Artur Tchórzewski dėka galėjo pamatyti ir susipažinti su didele rytinės Lenkijos dalimi. Nuvažiuota tūkstančiai kilometrų, aplankyta daug žymių ir įdomių vietų....

Kelionę pradėjome nuo istorinio Lenkijos regiono – Palenkės (Podlasie). Pagrindinė Palenkės (Podlasie) vaivadijos ypatybė – laukinė gamta. Valstybė saugo jos plotus. Išskirtinis vaivadijos pasididžiavimas ir turtas – laukinė Bialovežo giria, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai vienintelė išlikusi pirmykštė giria senajame kontinente, kur laisvėje dar tebegyvena stumbrai. Vandžiogaliečiai, atvykę į Bialovežo nacionalinį parką Palenkės vaivadijoje, pasienyje su Baltarusija, galėjo gėrėtis šios girios gyventojais: stumbrais, elniais, vilkais... Gyvūnai jau įpratę prie smalsių lankytojų ir jų nevengia. Laukinės girios didybė mums paliko nepakartojamą įspūdį.

Liepos 1 dieną, šeštadienį, Seinų krašto muziejininkai ir Seinų Romos katalikų parapija pakvietė vandžiogaliečius į Seinų krašto muziejuje vykusią tarptautinę konferenciją „Rašytojo H.Sienkievičiaus Liauda bendro lenkų ir lietuvių tautinio atgimimo laikais minint jubiliejų“.

Konferencijoje dalyvavo vietinės valdžios atstovai, Seinų muziejaus darbuotojai, dvasininkai, Lietuvos Respublikos konsulas Seinuose, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos atstovai, svečiai iš Varšuvos.

Joninių sekmadienį Vandžiogaloje šventėme Švč. Jėzaus Širdies atlaidus. Mylėti Jėzų,vadinasi, vykdyti Jo įsakymą: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Didelės meilės suvienyta Lenkų bibliotekoje sunkiai sutilpo gausi Liutkevičių giminė. Net kelių kartų atstovai susirinko į kasmetinį tradicinį giminės susitikimą...

Kartos keičiasi, tačiau tęsia gražią tradiciją per Jonines pabūti Vandžiogalos bažnyčioje, melstis už savo mirusiuosius, minėti senelį, tėvą Joną, seserį, motiną Janiną bei kitus giminės mirusiuosius. Gražus katalikų pavyzdys kasmet pritraukia vis daugiau jaunų giminaičių.

Daugumos Vandžiogalos miestelio gyventojų namai statyti dar sovietmečio laikais. Primityvi sanitarijos, vandenvalos samprata – irgi tų laikų palikimas. Miestelio vadovams kasdieniniai žmonių poreikiai niekada nerūpėjo. Gražios mintys vadovų lūpose ir popieriuose buvo priimamos kaip tiesa.Kada tiesa – nebe tiesa, tai ir kaltė – nebe kaltė. Tiesiog įpratome nesuvokti, kad tai, kas išbėga iš mūsų tualetų, vėl atsiduria ant mūsų stalo. Tokį požiūrį lemia ne tik ekonominės aplinkybės, bet ir dvasinės savybės, kurias kiekvienas liudijame. Pažiūrėkime į save ir susimąstykime, ar nuo tos bendros, visų – jaunų ir senų, eilinių ir vadovų-ekologinės sąžinės, atsakomybės nebėgame ir nesislepiame vienas už kito, kad tik vadovų akys nė vieno veido neišskirtų. Ką reiškia šio ,,keisto“ istorinio laikotarpio apmąstymai?

Ankstyvą sekmadienio rytą Vandžiogalos miestelio gatvėse pasirodė kariai, aidėjo šūviai. Į bažnyčią švęsti Devintinių šventės einantys žmonės buvo šiek tiek sutrikę – gal jau prasidėjo karas?...

Vyksta vienos didžiausios šiais metais Lietuvoje tarptautinės pratybos „Geležinis vilkas 2017“. Jų metu yra vertinama NATO priešakinių pajėgų batalionų kovinės grupės Lietuvoje pasirengimas vykdyti įvairaus tipo užduotis kartu su partneriais. Suformuotai daugianacionalinei kovinei grupei vadovauja Vokietija, o gerai parengtus ir ginkluotus karius yra atsiuntusi Belgija, Niderlandai ir Norvegija.