Kovo 10 dieną, 10 val. prasidėjo pirmo gavėnios sekmadienio Šv. Mišių auka už Lietuvos Nepriklausomybę Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje. Mišias aukojo parapijos klebonas, kunigas ir poetas, Skaidrius Kandratavičius. Šv. Mišių metu giedojo Babtų kultūros centro moterų choras „Gynia“.

Po Šv. Mišių moterų choras „Gynia“ Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje surengė šventinį koncertą čia susirinkusiems žiūrovams. Koncerto metu buvo skaitomos poetų B.Brazdžionio ir K.Genio eilės, skambėjo sutartinės ir šiuolaikiniai populiariosios muzikos kūriniai.

Ir šiemet, kovo 4 dieną, Vilniaus rajono Medininkų šv. Kazimiero gimnazijos kvietimu į Medininkus nuvyko Kauno šv. Kazimiero progimnazijos atstovai. Mus labai šiltai pasitiko gimnazijos direktorė, mokytojai ir mokiniai. Stebėjome moksleivių paruoštą teatralizuotą šventinę programą, kurioje buvo parodyta istorinė ir didi šv. Kazimiero asmenybė, dalyvavome gimnazistų organizuotoje Kaziuko mugėje. Visa tai vyko lenkų kalba, nes gimnazijoje ugdymas organizuojamas tautinės mažumos kalba. Nepaisydami kalbos barjero, mūsų mokiniai nesunkiai suvokė šv. Kazimiero troškimą tarnauti Dievui ir žmonėms, ypač vertintiną Jo sąžiningumą dirbant. Tobulas pareigų atlikimas yra tiesus kelias į dangų.

2019 metų vasario 27 dieną Vandžiogalos Švč. Trejybės parapijos karitiečiai, lenkai savanoriai vyko į Kauno arkivyskupijos „Caritas“ 2019 metų konferenciją. Vyko ne tuščiomis rankomis – jų veiklos ataskaitoje daug atliktų užduočių: gailestingumo darbai savo artimui, parama stokojantiems žmonėms, pasiaukojantis darbas Švč. Trejybės šventovėje, rūpestis dėl daugiau kaip pusmetį vykstančiais dideliais remonto darbais...

Susitikimas prasidėjo Šv. Mišiomis Kauno Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje. Eucharistijos šventimui vadovavo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, koncelebravo vyskupas augziliaras Algirdas Jurevičius ir grupė kunigų. Karitiečių maldą sustiprino „Gyvųjų akmenų“ bendruomenės giesmės.

Vis daugėja žmonių, atnešančių į Vandžiogalos Lenkų biblioteką (Kėdainių g.26) savo giminių, tarpukaryje gyvenusių Vandžiogalos miestelyje, nuotraukas. Dažniausiai ant senųjų nuotraukų nėra užrašų, todėl žmonės prašo identifikuoti jose esančius vaizdus, žmones.

Vandžiogalos Lenkų biblioteka imasi šios misijos. Nors gyvų anų laikų liudininkų, senųjų miestelio gyventojų, jau nebėra, bet gelbsti bibliotekoje esantis surinktas senųjų mūsų krašto nuotraukų archyvas ir per daugelį metų sukauptos žinios analizuojant ir lyginant naujai gautas nuotraukas su jau turima medžiaga.

Vasario 16 dienos pavakarę į Stankūnų kaime esančią „Banginio“ sodybą gausiai rinkosi vandžiogaliečiai ir jų svečiai iškilmingai paminėti Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną- ir mūsų mylimos visuomenininkės, aktyvios Lenkų bendruomenės narės, mokytojos Leonijos Petrauskaitės gražų jubiliejų.

Pagerbti jubiliatę, pasveikinti ją, kartu paminėti Valstybės atkūrimo dieną į „Banginio“ sodybą susirinko daugiau nei 70 šventės dalyvių. Iškilmės prasidėjo skambant Lietuvos ir Lenkijos valstybiniams himnams, svečiai lietuviškai sugiedojo „Tautišką giesmę“ ir lenkiškai „Dombrovskio mazurką“.

Tai nuo tavęs čia taip šviesu, 
Nuo žodžio šitaip pasakyto. 
Nuo pagalvojimo balsu: 
turbūt ne dėl savęs esu - 
Esu turbūt dėl ko nors kito.
Justino Marcinkevičiaus žodžiai, pasakyti per Leonijos jubiliejaus šventę, bene geriausiai nusakė jos gyvenimo, jos laikysenos esmę. Daugybė gerų ir protingų žodžių buvo ištarta, kai kalbėjo mylinti Vandžiogalos lenkų bendruomenė, bažnyčią kuriantys žmonės, giminės, kolegos, draugai…

Vandžiogalos senajame šventoriuje garbingiausioje laidojimo vietoje, šalia bažnyčios priešais presbiteriją tradiciškai buvo laidojami bažnyčios fundatoriai, jos rėmėjai ir nusipelnę šiam kraštui žmonės. Čia stovi ir didingiausi jiems pastatyti paminklai. Čia palaidoti žinomi Vandžiogalos krašte tituluoti lenkų bajorai: M.Karsnickis (M.Karśnicki, herbas Leliwa), M.Kaševskis (M.Kaszewski, herbas Prawdzic), K.Januškevičius (K.Januszkiewicz, herbas Lubicz), J.Dackevičius (J.Dackiewicz, herbas Dębno) ir kiti. Ant jų kapų ir šalia auga seni, pakrypę ir išpuvę avariniai medžiai. Tai daugelio metų netvarkos ir nepagarbos čia palaidotiems garbingiems žmonėms – Švč. Trejybės Bažnyčios rėmėjams, 1863 metų sukilimo dalyviams ženklas.

Medinė Švč. Trejybės bažnyčia Vandžiogaloje senaisiais laikais ne  kartą buvo dengiama gontais – skiedromis. Tik praėjusio šimtmečio penkiasdešimtaisiais metais galutinai sutrešus skiedrinei stogo dangai, bažnyčia buvo  uždengta molinėmis čerpėmis. Deja, jos nepasiteisino: pro plyšius į vidų skverbėsi vanduo ir sniegas. Buvo pažeistos bažnyčios lubų konstrukcijos. Todėl nuspręsta greitai čerpes pakeisti skarda.
Praėjus daugiau nei 60 metų be tinkamos ir nuolatinės priežiūros skardinis stogas pasidarė pralaidus vandeniui ir drėgmei. Dėl to atidrėko lubų tinkas,  įvairiose vietose suskilinėjo ir pradėjo kristi žemėn.