Visais laikais Didžiojo šeštadienio naktį bažnyčia budi prie Viešpaties kapo, apmąsto  Jo kančią ir mirtį, nužengimą į pragarus, su malda ir pasninku laukia Viešpaties Prisikėlimo. Pagal senąją bažnyčios tradiciją ši naktis yra budėjimas Viešpaties garbei. Per ją švenčiama Vigilija primena  šventąją Viešpaties Prisikėlimo naktį.
Tarpukariu pilnutėlėje  Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje buvo  budima Viešpaties garbei visą naktį labai pamaldžiai ir iškilmingai. Šeštadienio  vakare, po šv. Mišių, į bažnyčią paskui savo vadą įžengdavo būrys kareivių – husarų, uniformomis apsirengusių miestelio ir aplinkinių kaimų vaikinų.

Kiekviena bažnyčia prižiūri, džiaugiasi ir didžiuojasi savo interjeru. Didžiausio dėmesio nusipelno altoriai. Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios altorius stebime būdami šventovėje ir regime neseniai Lenkų biblioteką pasiekusiose tarpukariu fotografuotose senose nuotraukose.

Didysis altorius – ąžuolinis, kondignacijos centre yra senasis kryžius, kuris nuo amžių tikinčiųjų yra gerbiamas kaip garsėjantis stebuklais. Nukryžiuotojo figūra – paprasta, kukli, medinė, aplink jį - votai. Šalia kryžiaus, iš dešinės, nišoje, yra Švč. Jėzaus širdies statula. Iš kairės pusės, nišoje, yra Nekalčiausios Mergelės Marijos širdies statula.

Visą šį gavėnios laikotarpį, pagal bažnytinę tradiciją, kiekvieną penktadienį Vandžiogalos lenkai eina mūsų Išganytojo kančios kryžiaus kelią. Ir šį penktadienį, Kristaus kančios sekmadienio išvakarėse, kiekvienas asmeniškai apmąstė Kryžiaus kelio stočių paslaptis, prašydamas Dangiškąjį Tėvą apginti Vandžiogalos miestelio gyventojus ir viso pasaulio žmones nuo mirtį nešančios koronoviruso (COVID – 19) epidemijos, kurios akivaizdoje šiandien visi esame.
Dėl šios epidemijos turėtų susirūpinti visi, nes nerimą keliančių apraiškų tikrai daug. Didžioji dauguma gyventojų, deja, karantino nesilaiko, epidemijos grėsmės net nesuvokia.

Prieš daugiau nei pusę amžiaus, sovietmečio laikais, vyravo tam tikra laidotuvių kultūrinė tradicija, kuri turėjo įtakos net laidotuvių vainikams – tada jie buvo daromi iš metalo. Metaliniai laidotuvių vainikai buvo rankų darbo, todėl labai brangūs. Jų kiekis laidotuvėse liudijo žmonių finansines galimybes. Šie vainikai buvo su skardos lapais, išraižytais iš metalo, norima spalva nudažytais gėlių žiedais. Žmonės tikėjosi, kad metalinis vainikas kapuose bus ilgą laiką, nebereikės ten nešti ir sodinti gyvų gėlių. Bet tie vainikai praėjus kuriam laikui tapo nemadingi.. Daugeliui nepatiko, kad laidotuvių procesijos metu nešami jie barškėjo, o greitai paaiškėjo, kad ne tokie jie ir ilgaamžiai – lauko sąlygose greitai surūdyja.

Trumpam pravėrus praeitį, negalima nepasidžiaugti Vandžiogalos miestelio klestėjimo laikais. XIX amžiaus pabaigoje sekmadieniais ir šventadieniais Vandžiogalos parapijiečiai gausiai rinkdavosi į bažnyčią. Taip būdavo ne tik tada, kai parapija buvo didelė ir jai priklausė dabartinės Babtų ir Labūnavos parapijos, kurios vėliau atsiskyrė, bet ir tada, kai parapijos ribos susiaurėjo. Nenuostabu, kad buvo jaučiamas poreikis parapijos bažnyčią praplėsti. Todėl 1888 metais Vandžiogalos klebonas Mikołaj Wirszyłło (Mykolas Viršila) padedant parapijiečiams - lenkų bajorams ūkininkams - padidino bažnyčią, pristatydamas presbiteriją ir prieangį.

Stanisław Chmielewski (Stanislovas Chmieliauskas) buvo nuoširdžiai tikintis, patikimas, darbštus ir nagingas šio krašto ir miestelio patriotas kalvis. Kad ir kokie laikai ir kokios valdžios buvo, jis niekad nesvyravo ir nekolaboravo. Jis gyveno Dievo ir tiesos šviesoje. Apie jį reikia žinoti, jo neturėtume užmiršti.
Stanisław Chmielewski (Stanislovas Chmieliauskas) gimė 1905 metais, pakrikštytas Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje. 1932 metais susituokė su našle Joanna iš Gelnų kaimo. Gyveno jie dideliame nuosavame name Kėdainių gatvėje. Jau tarpukariu savo kalvėje Stanislovas darbavosi su padėjėjais ir buvo vienas iš perspektyviausių to meto miestelio kalvių.

Viena ryškiausių lietuvių – lenkų priešpriešų Vandžiogalos krašte įsiplieskė 1918 metų pabaigoje – 1919 pradžioje. Kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, tuometiniam Vandžiogalos valsčiui buvo priskirta dabartinė Vandžiogalos seniūnija, taip pat dalis dabartinių Kėdainių ir Jonavos rajonų kaimų. Tačiau Vandžiogalos miestelio ir valsčiaus apylinkių lenkų kilmės gyventojai laukė maršalo Józef Piłsudski (Juzefo Pilsudskio) puoselėtos Lenkijos ir Lietuvos jungtinės valstybės atkūrimo, todėl jie sudarė savo valsčiaus savivaldybę, pavadinę ją „Parafialny Komitet Ludowy“ („Parapijinis Liaudies komitetas“), taip pat subūrė savo policiją, įsteigė mokyklą ir jas paženklino Lenkijos valstybiniu herbu – ereliu.

Praėjusį šeštadienį, po iškilmingų Šv. Mišių už mūsų žemiečių Visokavičių giminės mirusiuosius ir gyvuosius šeimos narius, centriniame bažnyčios altoriuje, prie garsiojo Vandžiogalos Nukryžiuotojo, stebuklais ir malonėmis garsėjančioje vietoje, paaukotas padėkos ženklas – sidabrinis votas. Jis vaizduoja širdį su užrašu: ,,Visokavičių giminė dėkinga Viešpačiui už Dangaus malones. 2020 m“.

Pašventintą votą stebint gausiai susirinkusiai giminei į altorių atnešė ir šalia Nukryžiuotojo pritvirtino vienas iš giminės atstovų Lietuvos Respublikos diplomatas dr. Romualdas Visokavičius.

Praėjusį sekmadienį Vandžiogalos Lenkų biblioteka sulaukė garbingų svečių. Ją aplankė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Č.Milošo politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto mokslo darbuotojas istorikas dr.Tomasz Błaszczak kartu su savo mama Barbara ir sūnumi Leonu.
Ponia Barbara Błaszczak, gyvenanti Olštyne (Lenkija) atvežė ir padovanojo Vandžiogalos Lenkų bibliotekai apie šimtą puikių lenkų ir užsienio rašytojų grožinės ir religinės literatūros knygų. Svečiai apžiūrėjo Lenkų biblioteką, šių eilučių autorius papasakojo visą bibliotekos įkūrimo istoriją, jos reikšmę ir svarbą čia ir aplinkinėse vietovėse gyvenantiems lenkams, parodė bibliotekos archyvo senąsias knygas, taip pat autorių, kurie lankėsi bibliotekoje ir dovanojo savo knygas su autografais, dovanas.