Lenkijos nepriklausomybės atgavimo 107-ųjų metinių minėjimo dalyviai iš Pajieslio leidosi į kelionę Šventybrasčio link. Tai buvo kelias ne tik per mūsų krašto žemes, bet ir per istorines atminties erdves – vietas, kuriose susipina Lietuvos ir Lenkijos kultūros, žmonių likimai ir senųjų giminės linijų atgarsiai.
Pravažiavus Kėdainių miestą, menantį Radvilų klestėjimo epochą, iš rūko tarsi išplaukė barokinė Apytalaukio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Apytalaukis – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, nuo XV amžiaus priklausiusi žymioms lenkų bajorų giminėms: Šiukštoms, Karpiams, Tiškevičiams, Zabieloms. Jų atstovai ne kartą stovėjo prie svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos sprendimų slenksčio.

Iš Šventybrasčio išvykome jau prietemai tyliai nusileidžiant ant laukų ir kelių. Lenkijos nepriklausomybės atgavimo 107-ųjų metinių minėjimo dalyviai šįkart pasidalijo į dvi kryptis: viena grupė pasuko Vandžiogalos link, kita – drauge su Lenkijos TV „Polonia“ laidos „Wschód“ kūrybine grupe – dar norėjo aplankyti istorinius Žeimius.
Prie Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios mus pasitiko bičiulis Artūras Narkevičius – šiame krašte itin gerbiamas kraštotyrininkas, medžio drožėjas ir vietos istorijos metraštininkas. Jis šiltai ir įtaigiai pasakojo atvykusiems svečiams apie miestelio kelią per šimtmečius, apie čia gyvenusias įvairių tautybių bendruomenes, jų siekius, kovas ir ne visada lengvus likimus.

Kai rudens vėjai pradeda šiaušti medžių lapus, o dienos tampa trumpesnės už naktį, Lietuvoje ima rusenti ypatinga šviesa – žvakių liepsnelių jūra kapinėse. Tai metas, kai sustoja kasdienybės šurmulys, kai mintys ir širdys grįžta prie tų, kurie jau iškeliavo anapus. Visų Šventųjų ir Vėlinių laikotarpis – tai mūsų tautos atminties ir dvasinio ryšio su praeitimi simbolis.
Tačiau šiandien, kai į kapines atvykstame automobiliais ir uždegame žvakes nuo žiebtuvėlio, verta prisiminti, kaip šias šventes išgyveno mūsų tėvai ir seneliai – dar ano šimtmečio septintajame dešimtmetyje.
Atmintyje gyvas paprastumo grožis. Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčia anuomet buvo pilna žmonių nuo ankstyvo ryto.

Visų šventųjų šventė
Lapkričio 1 d. (šeštadienis)
9.00 val. – šv. Mišios lenkų kalba
10.00 val. – šv. Mišios lietuvių kalba
Prieš šv. Mišias bus užrašomos intencijos už Jūsų gyvuosius ir mirusius.
Vėlinės
Lapkričio 2 d. (sekmadienis)
9.00 val. – šv. Mišios lenkų kalba
10.00 val. – šv. Mišios lietuvių kalba
Lapkričio 1 – 8 d. Vėlinių oktava – maldų už mirusius aštuondienis: 
visos šv. Mišios bus aukojamos Jūsų intencijomis.

Tarsi nematoma Apvaizdos ranka praėjusį savaitgalį į rudenėjančią Vandžiogalą sukvietė žinomų, mūsų kraštui nusipelniusių žmonių palikuonis. Tai jau tampa gražia tradicija – jie kasmet aplanko senąjį bažnyčios šventorių, pagerbia čia amžinojo poilsio atgulusių savo protėvių kapus, susitinka su vandžiogaliečiais lenkais, su kuriais juos nuo seno sieja ypatingi ryšiai.
Praėjusį savaitgalį šventoriuje susitikome su Kazimieravos dvaro ir jo žemių savininkų – Gorskich (Gorskių) giminės – palikuonimis iš Varšuvos. Kartu prisiminėme senus laikus ir jų giminės atstovus, su kuriais vandžiogaliečiai lenkai bendravo dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Tada užsimezgę artimi ir šilti santykiai tęsiasi jau beveik pusę amžiaus.

Savanorystė vandžiogaliečiams lenkams yra svarbi vertybė. Jie atlieka įvairius darbus be atlygio, vadovaudamiesi Šv. Rašto išmintimi ir katalikišku gyvenimo būdu. Visa tai jiems ne tik įdomu, bet ir prasminga. Ilgi savanorystės metai branginami ir jais didžiuojamasi.
Tai patvirtina dar vienas įvykis senajame Vandžiogalos šventoriuje, kurio šimtamečiai medžiai kartais kelia pavojų antkapiniams paminklams. Galingos senos liepos šaknys pakėlė ir išvertė šalia stovėjusį gražų, prieš daugiau nei šimtmetį iš švediško rausvo granito pastatytą paminklą. Užrašas ant jo liudija, kad čia palaidota 1916 m. mirusi vos devyniolikos sulaukusi Emilija Bolcewicz. Tai – vienas iš daugelio atvejų, kai griūvantys medžiai šventoriuje naikina paminklus.

Praėjusį savaitgalį į Vandžiogalos miestelį atkeliavo ypatingi svečiai. Iš tolimos vakarų Lenkijos, iš Ščecino, čia atvyko Barbara iš Snarskių giminės Krawczyk. Ją lydėjo dukra ir žentas – būtent jie ir padovanojo šią kelionę, kupiną sentimentų ir prisiminimų, į vietas, kur gyveno jos tėvai bei protėviai.
Barbaros seneliai – kalvis Juozapas Snarskis ir siuvėja Emilija Karpavičiūtė – tarpukariu kūrė savo gyvenimą Vandžiogaloje. Čia, 1923 metais, gimė ir jų dukra Genoefa – Barbaros mama. Namas, kurį sunkiai dirbdami jie pastatė, tapo jaukių vakarų, vaikystės juoko ir svajonių vieta. Tačiau ramybę vis griaudavo neramūs laikai: 1941-ųjų trėmimai į Sibirą, vokiečių okupacija, vėl sugrįžę sovietai...