Įsibėgėjant Gavėniai, belaukiant didžiosios mūsų Išganytojo Jėzus Kristus Prisikėlimo šventės, natūraliai norisi pritilti. Nurimti. Sustoti. Šis laikas kviečia atsigręžti į Jo Kančios ir Kryžiaus kelią, į tylų skausmo ir meilės slėpinį, kuriame telpa visa žmogaus istorija.
Tačiau šių dienų žmogui nėra lengva sulėtinti kasdienybės tempą. Gyvename skubėdami, paskendę rūpesčiuose ir pareigose, dažnai pamiršdami paklausti savęs: dėl ko visa tai? Gavėnia primena – verta sustoti ir pamąstyti apie savo ir artimojo gyvenimo prasmę, apie mūsų Dangiškojo Tėvo artumą, apie Viešpaties Kančią, Prisikėlimą ir amžinojo gyvenimo viltį, nepavaldžią laikui.

Didžiulė dovana žmogui yra Šventojo Rašto žodžiai, šventųjų gyvenimai ir jų darbai. Juose – išmintis, stiprybė, paguoda. Deja, šiuolaikiniam žmogui dažnai pritrūksta laiko ir noro į juos įsigilinti. Kartais atrodo, kad dvasiniai dalykai nustumti į paraštes, o širdies alkį mėginame malšinti tuo, kas jo niekada nepamaitins.
Vis dėlto yra vietų ir žmonių, kurie saugo gyvą atmintį. Vandžiogalos krašto lenkai Gavėnios metu noriai sugrįžta į prisiminimus apie savo tautiečius – apie jų laikyseną, jų susikaupimą ir pasiruošimą švęsti Šv. Velykas. Ypač ryškūs praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio sovietiniai metai – laikas, nepalankus nei tikintiesiems, nei Bažnyčiai, nei patiems Vandžiogalos lenkams. Iš jų buvo tyčiojamasi, jie vadinti „netikrais lenkais“, „liaudies priešais“, „tamsuoliais“, „religiniais fanatikais“. Ateistinė ir antilenkiška propaganda skambėjo mokyklose, kolūkių susirinkimuose, partinėse organizacijose.
Ir vis dėlto, nepaisydami draudimų bei politinio spaudimo, nepaisydami atšiaurių žiemų ir nešildomos bažnyčios šalčio, žmonės gausiai rinkdavosi į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčia. Jie nebijojo nei šalčio, nei ilgo kelio. Tų laikų tridentinės šv. Mišios trukdavo ilgai, po jų būdavo einamas Kryžiaus kelias, prie klausyklų nusidriekdavo ilgos eilės. Atgaila, malda, ėjimas keliais aplink altorių prie stebuklais garsėjančio Vandžiogalos Nukryžiuotojo – visa tai buvo ne pareiga, o širdies pasirinkimas.
Žmonių akyse spindėjo džiaugsmas – atlikus išpažintį, priėmus atleidimą, apėjus Kryžiaus kelią. Jie galėjo ramiai ir nuolankiai laukti Prisikėlimo šventės. Retas anuomet turėjo automobilį: į bažnyčią vykdavo arklių traukiamais vežimais arba ateidavo pėsčiomis iš daugiau kaip penkiasdešimties parapijos kaimų ir vienkiemių. Atstumai siekdavo kelis ar net keliolika kilometrų. Tačiau nesigirdėjo priekaištų – nei sau, nei kitiems. Buvo tik ramybė, viltis ir tylus džiaugsmas.
Vandžiogaliečiai lenkai didžiuojasi tais žmonėmis – jų tikėjimo liudijimu ne tik žodžiais, bet ir darbais. Tai gyva pamoka, kaip ruoštis Prisikėlimui, kaip būti Gavėnioje – su kantrybe, ištverme ir pasitikėjimu. Tokie pavyzdžiai yra pati tikriausia ir giliausia edukacija.
Šiandien situacija mūsų krašte kitokia – kaip sakoma, skiriasi lyg dangus ir žemė. Pasikeitė laikai, aplinkybės, žmonių įpročiai. Tačiau Prisikėlimo viltis išlieka ta pati. Ir turėdami ją širdyse, galime išlikti optimistai – tikėti, kad Viešpats mūsų neapleis, o Gavėnios tyla ir šiandien gali tapti atgimimo pradžia.