Spalio 15-osios, ketvirtadienio, rytą Vandžiogala sulaukė svečių iš Jonavos. Čia atvyko Jonavos rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro vokalinis moterų kolektyvas „Versmė“, vadovaujamas Edvardo Ratauto. Svečius į šį seną, istorijos ir atminties kupiną miestelį atvedė noras geriau pažinti jo praeitį, susipažinti su vietos istoriniu paveldu ir pabendrauti su Vandžiogalos lenkų bendruomenės atstovais.
Prie Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios svečius pasitiko vandžiogaliečiai lenkai. Netrukus prasidėjo pažintinė kelionė po senąjį bažnyčios šventorių ir pačią bažnyčią. Šių eilučių autorius mielai ėmėsi gido vaidmens ir pakvietė atvykusiuosius leistis istorijos takais, vedančiais per šimtmečius išsaugotą tikėjimą, žmonių likimus ir gyvą krašto atmintį.
Pasakojimai apie Vandžiogalos miestelio ir Švč. Trejybės bažnyčios istoriją natūraliai persipynė su prisiminimais apie nuo seno šiame krašte gyvenančius lenkus, jų kasdienybę, tradicijas, džiaugsmus ir išgyvenimus.

Paaiškėjo, kad nemaža dalis kolektyvo „Versmė“ narių moka lenkų kalbą. Jonavos krašte taip pat esama vietovių, kuriose lenkų kalba buvo ir tebėra gyva, o kai kurie svečiai pažinojo ir mūsų krašto žmonių. Šis netikėtas atradimas pokalbiams suteikė ypatingo artumo – istorija tapo ne vien pasakojimu apie praeitį, bet ir asmeninių prisiminimų, pažįstamų vardų bei bendrų patirčių dalimi.
Svečiai pasidžiaugė atsinaujinusia Švč. Trejybės bažnyčia, domėjosi joje išlikusiais istoriniais ženklais. Vaikščiodami po senąjį šventorių jie klausėsi pasakojimų apie čia amžinojo poilsio atgulusius Lietuvos ir Lenkijos istorijos liudininkus – patriotus lenkus, 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyvius bei jų rėmėjus. Kiekvienas senas paminklas, akmenyje iškalta pavardė ar laiko paženklintas kryžius saugo savitą istoriją, primenančią apie žmones, kurių gyvenimus paženklino meilė tėvynei ir laisvės troškimas.
Kolektyvo vadovas Edvardas Ratautas priminė, kad ir Jonavos krašto žmonės aktyviai dalyvavo minėtuose sukilimuose. Įvairiose krašto vietose iki šiol esama kovas ir šiuos istorinius įvykius menančių vietų bei simbolių. Taip dviejų kaimyninių kraštų istorijos susiliejo į bendrą pasakojimą apie praeitį, kurią svarbu ne tik pažinti, bet ir išsaugoti ateities kartoms.
Iš senojo šventoriaus svečiai patraukė į Vandžiogalos lenkų biblioteką. Čia jų laukė kita pažinties su kraštu dalis – istorinė ir vaizdinė medžiaga, senosios fotografijos, knygos ir leidiniai, pasakojantys apie Vandžiogalą, jos žmones bei turtingą šio krašto praeitį. Knygų puslapiai ir fotografijose sustingusios akimirkos leido dar geriau pajusti, kiek daug istorijų slypi šioje, iš pirmo žvilgsnio ramioje, vietovėje.
Tačiau tą dieną Vandžiogaloje istorija ne tik liko vien pasakojimų ir senųjų fotografijų puslapiuose. Ji netikėtai ir džiugiai susitiko su muzika.
Susėdus prie vaišių stalo, Jonavos rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro vokalinis moterų kolektyvas „Versmė“ šeimininkams – Vandžiogalos lenkų bendruomenei – padovanojo kelias valandas trukusį muzikinį koncertą. Dainos viena po kitos skambėjo be pertraukos, pripildydamos erdvę šilumos, geros nuotaikos ir nuoširdaus džiaugsmo. Šeimininkai negailėjo susižavėjimo žodžių moterų balsams, darniai kolektyvo skambesiui ir plačiam repertuarui, apėmusiam įvairių laikotarpių dainas – nuo tarpukario melodijų iki šiuolaikinių kūrinių.
Netrukus muzika suvienijo visus susirinkusiuosius. Klausytojai tapo dainininkais, o svečiai ir šeimininkai – vienu dideliu, dainuojančiu būriu. Skambėjo lietuviškos ir lenkiškos dainos, o kalbos barjeras, atrodęs galintis skirti, tiesiog išnyko. Paaiškėjo, kad nuoširdžiai bendrystei nereikia nei ilgų paaiškinimų, nei bendros kalbos kiekviename sakinyje – kartais užtenka melodijos, šypsenos ir noro būti kartu.
Ypatingą įspūdį paliko ir kolektyvo vadovas Edvardas Ratautas. Savo charizma, muzikiniu jautrumu ir virtuozišku meistriškumu jis žavėjo susirinkusiuosius, atlikdamas įvairius klasikinius kūrinius instrumentu. Muzika tą popietę skambėjo ne tik balsais – ji gyveno kiekviename akorde, kiekvienoje melodijoje ir kiekvieno dalyvio veide atsispindinčiame džiaugsme.
Taip Vandžiogaloje prabėgo diena, kurioje susitiko istorija, muzika ir žmonės. Senojo šventoriaus rimtį pakeitė dainų skambesys, istorinius pasakojimus pratęsė gyvi prisiminimai, o skirtingas patirtis sujungė nuoširdi bičiulystė.
Spalio 15-oji Vandžiogaloje paliko kur kas daugiau nei gražius prisiminimus apie svečių apsilankymą. Ji priminė, kad istorija gyva tol, kol ja domimasi ir dalijamasi, o muzika turi ypatingą galią suartinti žmones, sušildyti širdis ir nutiesti tiltus tarp bendruomenių. Tądien Vandžiogaloje šie tiltai buvo statomi iš pasakojimų, dainų, šypsenų ir bendrystės – tokių paprastų, bet neįkainojamų dalykų, kurie ilgam išlieka atmintyje.