Kairiųjų ideologijoje, kurią vystė Marxas, Engelsas, Leninas ir kiti, ir kuri buvo privaloma sovietiniais laikais, pagrindinė idėja - socialinis teisingumas, darbininkų ir valstiečių klasių kova prieš turtinguosius. Bet iš tikrųjų psichologinis komunistų ir jų pasekėjų - socialdemokratų - motyvas, kaip teigia eilė mąstytojų, yra ne gailestingumas vargšams, bet gryna godulystė, pavydas turintiems, kuris paskatino revoliucijas, visuomenines pertvarkas. Galutinis rezultatas: darbininkai ir valstiečiai tapo dar skurdesni, o partijos elitas, buvę ubagai, tapo dalintis nenorinčiais turtuoliais.

Užtenka pasižiūrėti į Vandžiogalą, kad įsitikintume, jog socialdemokratai neužtaria ir nesigaili apleistųjų. Tačiau pasižiūrėjus į Kauno rajono ir Vandžiogalos socialdemokratų partijos narių turtą, yra akivaizdu, kad jie senai nebepriklauso netutingųjų valstiečių ir darbininkų klasei.

Kaip ir buvo planuota, rugsėjo 22 d. 16 val. drąsiausi Vandžiogalos parapijiečiai, nepabūgę grasinimų susidoroti, drauge su klebonu susirinko į taikų mitingą, norėdami atkreipti vietinių, rajono ir šalies žmonių dėmesį į Vandžiogalos miestelio, lenkų bendruomenės ir parapijos problemas. Vieni drąsiai stovėjo prie bažnyčios laikydami plakatus, kiti nuošaliau kapinėse, dar kiti aikštėje priešais kapines. Mitinge dalyvavo apie 30 žmonių. Dar apie 30 smalsuolių stebėjo mitingą prie parduotuvės.

Mitingas iš dalies buvo nukreiptas prieš Kauno rajono socialdemokratus, kurie nesėkmingai ir aplaidžiai, abejingai atsižvelgia į Vandžiogalos klausimus. Jie eilinį kartą ignoravo vietinius lenkus ir nepakvietė į miestelio šventę, ketindami surengti savo priešrinkiminį šou.

Remdamasis carinės Rusijos visuotinio gyventojų surašymo 1897 m. duomenimis istorikas Włodzimierz Wakara  nustatė, kad Kaunijoje gyveno 172 055 lenkų, Vandžiogaloje iš 4000 parapijiečių lenkų buvo 95%. Kur jie dingo, kodėl liko 20 % iš 1800 dabar gyvenančių Vandžiogalos seniūnijoje, kodėl išlikusiems trukdoma?

Kodėl buvęs sovietinių laikų funkcionierius, dabar Vandžiogalos seniūnas, atšaukė miestelio šventę? Kaip ir buvo tikėtasis, Kauno rajono socialdemokratai ketino padaryti grandiozinį rinkimų šou: raudonais švarkais, 40 dviračius minantys šios partijos nariai ketino demonstratyviai atvykti, linksminti, vaišinti ir agituoti už savo partiją. 40 raudonų desantininkų buvo pasiryžę plauti žmonių smegenis, skandinti alkoholyje ir pažaduose.

Šventės skelbime rėmėjais nurodyti vietiniai ir apylinkių ūkininkai. Kai kurie paliudijo, kad šiais metais jie šventės nerėmė. Patikimi šaltiniai liudija, kad šventę didžiąja dalimi finansavo Kauno rajono socialdemokratai. Pamatę, kad parapijos protestas jiems atneš daugiau žalos negu naudos, atšaukė šventę, apkaltindami niekuo dėtus. Suktybė, melas ir kombinavimas buvo būdinga komunistų partijos ir jų sekėjų savybė.

Seniūnija nusprendė atšaukti taip vadinamą miestelio šventę. Tai menkas nuostolis, gailėsis tik mėlynanosiai, tačiau gali būti pretekstu skatinti neapykantą prieš lenkus, kleboną ir parapiją. Nors lenkai yra vietiniai, tačiau jie į miestelio šventė nebuvo pakviesti. Tai buvo paskutinis patyčių ir ignoravimo lašas, kuris paskatino protestuoti prieš susidariusią padėtį.

Buvo sulauktas vienos lankytojos atsiliepimas: "Tokios pasibaisėtinos padėties nėra nė viename Kauno rajono seniūnijos centre. Zapyškis, mero gimtinė, blizga.Ringaudams, kur jis pats gyvena, skiriami milijonai gatvių tvarkymui, atstatyta mokykla. Raudondvaryje už Europos Sąjungos ir rajono biudžeto lėšas kuriamas dvaras, kurio pastatų dalis jau išdalinta dosniems verslininkams, kad įkurtų kavines, restoraną, viešbutį. Tai dešimtys milijonų litų, kurie dažnai per statybas virsta grynaisiais. Taurakiemyje tvarkomos net kaimų gatvės. Apie Garliavą nėra ką kalbėti – pastatyta “arena”, naudojama komerciniais tikslais. Vandžiogala yra kaip tremtinių kraštas, kur viskas tebedvokia komunizmo smarve.

Lietuvos Seimas 2013-uosius metus paskelbė 1863 m. Sausio sukilimo metais. 150-osios Sausio sukilimo metinės buvo paminėtos ir Vilniuje, ir mažesniuose Lietuvos miesteliuose. Vandžiogaloje taip pat aptikome ryškių sukilimo dalyvių veiklos pėdsakų, džiaugėmės žmonių pastangomis,didžiavomės ir minėjome jų nuopelnus.

Nuslopinus sukilimą prasidėjo represijos. Daugelis sukilimo dalyvių paaukojo gyvybę mūšių laukuose, 669 egzekucijų vykdymo vietose. 38.000 asmenų buvo ištremti į Sibirą. 57% visų tremtinių sudarė Lietuvos ir Baltarusijos gyventojai. Buvo konfiskuota 1660 sukilėliams priklausiusių dvarų.

Pagaliau atėjo laikas pradėti normaliai lankyti mokyklą. Tėvai kraustėsi į savo valdas Hutoje (vietovė netoli Ibėnų), o mane keturiems mėnesiams apgyvendino pas tėvo seserį Emiliją Willamowicz, Užumiškiuose, keturi kilometrai nuo Vandžiogalos miestelio, esančio Kauno paviete.
Dėdė Franciszek Willamowicz dažnai pabrėždavo, kad jo tėvas Paweł pirko dvarą Užumiškiuose iš Artur Miłosz, o žemę padalino sūnums. Dvaro sodyba atiteko jauniausiajam sūnui Janui. Pusseserės Reginos senelį Paweł mačiau kelis kartus,o senelė Veronika dar rūpinosi tvarka ir įleisdavo mus į palėpę pasiimti truputį obuolių. Obuoliai buvo tamsiai raudoni, beveik bordo spalvos ir labai skanūs. Tokių gyvenime nebuvau valgius. Regina nuolankiai bučiavo senelės ranką.

1938 metais, antroje vasario pusėje, pradėjome mokslus Stankūnų pradinėje mokykloje, kuri buvo už dviejų kilometrų nuo tėvų sodybos Hutoje. Aš lankiau ketvirtą klasę, o brolis Władek – antrą. Mokykla buvo privačiame savininkų Meslinų ūkio name. Klasė buvo tamsi, šalta, nemaloni. Vaikai buvo iš lenkų, lietuvių ir rusų šeimų. Rytais tėtis į mokyklą mus veždavo rogėmis. Grįždavom pėsti, brisdami per pusnis,nugalėdami lauko kelių pavasarinius potvynius ir balas.

Mus mokė mokytojas Petras Pumputis, kuris visiškai nemokėjo lenkų kalbos ir neturėjo noro jos išmokti.Jaučiau, kad manęs jis nemėgo. Tuo tarpu kunigas Keturakis mokė religijos, ruošė pirmajai komunijai ir sutvirtinimo sakramentui. Su mumis stengėsi kalbėti lenkiškai. Į mokyklą atvykdavo raitas ant savo arklio, vardu Žaibas. Nuo mažens mane traukė arkliai. Svajojau bent už pavadžių palaikyti, arklį paglostyti. Vieną dieną kunigas tarė: „Aš ant Žaibo parvešiu tave namo, o tu mane išmokysi „Angelas sargas“ lenkiškai.“ Užrašiau kunigui maldos žodžius fonetiškai. Pradžioje kartu meldėmės, po to kunigui tik padėjau, o kai meldėsi savarankiškai, paleido vadžias ir mes zovada įpuolėme į mano tėvų sodybos kiemą.

Tėvai nutarė mane toliau mokyti. Pakinkiau arklį į bričką, pasiėmiau su savimi seserį Vandą ir nuvažiavau į Vandžiogalos valsčiaus pagrindinę mokyklą užsirašyti į penktąją klasę. Pirmą kartą savarankiškai važiavau į miestelį su seserimi, kuria turėjau rūpintis, - ji buvo trejų metų. Mama vis priminė nepalikti Vandos vežime vienos, visur eiti kartu. Laikiau ją už rankos ir drauge vaikštinėjome. Užsirašiau į mokyklą, nupirkau mamos nurodytus pirkinius ir dar galėjau nusipirkti saldainių. Betgi šalia parduotuvės buvo fotoateljė, o aš labai norėjau nusifotografuoti. Įėjome į patalpą ir kai perskaičiavome pinigus, paaškėjo, kad jų pakaks tik nuotraukoms. Nuliūdusi Vanda paklausė: „Tai saldainių nebus?” Ponia fotografė davė mums po tris saldainius. Problema išspręsta.