15 min apie mus. Oskaras Volskis: Lietuva – datų ir ideologijų kryžiuojama.

oskaras-volskisOskaras Volskis: Lietuva – datų ir ideologijų kryžiuojama
Ką tik nutilo Vasario 16-osios šventės aidai. Jos euforijos apimti užmirštame, jog buvo ir 1917 m. gruodžio 11-oji, kai Vilniaus Taryba paskelbė Lietuvos autonomijos Vokietijos sudėtyje aktą. Šis istorinis faktas nėra labai plačiai aptariamas, mažai kas apie jį žino. Tos dvi datos liudija, jog Tarybos nariai pradžioje buvo neapsisprendę, blaškėsi tarp Nepriklausomybės idealizmo ir pragmatiškumo.

Ar sugebės, ar naudinga, ar atitinka ilgai vargintos, menkai išsivysčiusios, pažeisto mentaliteto tautos interesus visiška nepriklausomybė? Ar negeriau būtų pasiduoti aukštesnės civilizacijos ir galingesnės tautos visokeriopai  įtakai, kuri išmokytų esminių dalykų? Apsispręsta, jog išsivers su esamomis pasauliečių inteligentų ir dvasininkų pajėgomis, tarp kurių buvo daug kompetetingų, mokslus geruose Europos universitetuose baigusių vyrų.

Po 96 metų pamatėme, jog gruodžio 11-oji lieka aktuali: esame lyg ir nepriklausoma valstybė, tačiau vis labiau kaip autonominė teritorija Europos Sąjungoje.

Maža to, Lietuvos „prijungimą“ prie kitų šalių įvykdė beveik milijonas jos emigrantų, kurie negalėjo pakelti  dabartinės Nepriklausomybės formos, didesnę viltį ir orumą atradę ne savo šalyje. Lieka viltis, jog jie savo išsilavinimu, patirtimi ir pasiekimais galės paremti ir Vasario 16-osios drąsų apsisprendimą.

    Mentalitetu ir personaliniu lygiu Lietuvos visuomenė dar nėra pabaigusi Lietuvos SSR eros.

Dabartinė Lietuvos valstybė ir jos visuomenė yra kryžiuojama dar ir kitų dviejų datų bei jų nešamų ideologijų. Tai 1940 rugpjūčio 3-iosios  „prašymas“ „priimti“ Lietuvos SSR į Sovietų Sąjungą ir 1990 kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimas.

Mano galva, nebuvo esminio lūžio, nes rugpjūčio 3-ioji ir Kovo 11-oji yra susijusios. Mentalitetu ir personaliniu lygiu Lietuvos visuomenė dar nėra pabaigusi Lietuvos SSR eros.

Kai kas mestų priekaištą, kad tik monsinjorui A.Svarinskui visur vaidenasi komunistai. Bet jie nesivaidena, jie sėkmingai įsiliejo į naujai seną santvarką, užima aukštas pareigas, lemia valstybės reikalus, matome juos kasdien. Teigiama, jog jie įrodė lojalumą Lietuvai savo uoliu darbu ir nuopelnais.

Be abejo, lengva įrodyti savo nuopelnus sėdint prie milijoninių biudžetų ir turint nenutrūkstamą valdžią reguliuojamos  demokratijos šalyje.

Kol kas daugumas nenori įsisąmoninti tiesos, jog jie buvo tautą pavergusio okupanto kontrolės ir priespaudos dalimi. Vieni tada buvo, kiti partinėse mokyklose uoliai ruošėsi būti vergvaldžių tarnais. Daugumas jų yra nepataisomai sugadinti.

Lietuvos uždarumo ir liguistos Nepriklausomybės praradimo baimės klausimą pratęsia ir lenkų reikalas. Kauno rajone ir kitur, ypač Vilnijoje gyvena istoriniai lenkai dar iš Žečpospolitos ir Unijos laikų. Lenkai kai kam Lietuvoje vis dar atrodo didelė problema, bet buvę sovietiniai veikėjai – ne problema.

Tačiau su lenkais mus sieja ne tik istorija, bet ir bendros vertybės, panaši pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. O pavyzdžiui, Kauno rajono valdžioje yra rusų kilmės meras ir ilgametis partijos veikėjas vicemeras. Iškalbinga konfigūracija. Daugybė Lietuvos mokyklų vadovauja buvę komunistiniai veikėjai. Ir  prezidentė D.Grybauskaitė yra susitepusi komunizmo ideologija.

Tačiau visiems tai tinka, visiems gerai. Komunistai daug kam sukuria kur kas didesnį saugumo ir šviesesnio rytojaus jausmą negu lenkai.

    Tiek sovietinio klano, tiek tautininkiško izoliavimosi  šalininkai bijo, kad, įsigydami žemės Lietuvoje, užsieniečiai sujudins esamą korupcinę sistemą.

Savo akimis esu matęs, kaip Lietuvos lenkai švenčia savo Tėvynės Lietuvos Vasario 16-ąją, ir mačiau, kaip masiškai lietuviai nesiteikė net vėliavos iškelti.

Praėję du Nepriklausomybės dešimtmečiai buvo tų keturių datų, trijų krypčių draskoma tikrovė: autonomija, nepriklausomybė, sovietija. Kaip šią lygtį išpręsti? Balsavimu?

Pusė piliečių nebalsuoja, kiti užsispyrusiai įgyvendina rugpjūčio 3-iąją, dar kiti nesiliauja gyręsi pusžale Kovo 11-ąja. Ketvirti kraunasi kelionės krepšius, nematydami šios problemos sėkmingo sprendimo. Daugumai piliečių Vasario 16-oji – nei šilta nei šalta: kas gauna už tai algą, tas tegul ir sklaidosi.

Koks galėtų būti pasiūlymas? Nepriklausomybė nereiškia išpuikėliškos saviizoliacijos, o autonomiškas buvimas vakarietiškų šalių įtakoje nėra pavojus. Nereikia bijoti atsivėrimo į Vakarus, trukdyti emigrantams  dalyvauti Lietuvos gyvenime.

Emigrantus turėtume vertinti labiau nei socialdemokratus ar konservatorius.

Tiek sovietinio klano, tiek tautininkiško izoliavimosi  šalininkai bijo, kad, įsigydami žemės Lietuvoje, užsieniečiai sujudins esamą korupcinę sistemą. Laikas užbaigti sovietijos erą, kuri vis dar skandina šią šalį ir šiandien. Šiurpas nukrečia, prisimenant sovietijos grimasas Lietuvoje: nuvaryta vertybiškai, morališkai, dvasiškai ir ekonomiškai Tėvynė, kuria nebetiki jos vaikai, išvykstantis jaunimas.

Paimta iš http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/oskaras-volskis-lietuva-datu-ir-ideologiju-kryziuojama-500-406564?utm_source=autorow_15min&utm_medium=left&utm_campaign=comments

 

 

Free Joomla! template by Age Themes