Ketvirtadienį, balandžio 12 dieną, netradicinėje aplinkoje, senajame Vandžiogalos šventoriuje ir Švč. Trejybės bažnyčioje, vyko integruota pasaulio pažinimo pamoka, kurioje dalyvavo Vandžiogalos gimnazijos trečiokai su savo mokytoja L.Bankuviene, pamokoje talkino ir šių eilučių autorius.
Svarbus pamokos momentas – susipažinti su mūsų krašte kovojusiais 1863 metų sukilimo dalyviais, jų vadovais, bandyti pajusti jų kovos drąsą, patriotizmą ir pasiaukojimą, pamatyti jų amžinojo poilsio vietas ir anuos laikus menančius sukilimo simbolius.
Smagu, kad mokiniai įdėmiai klausėsi pasakojamų, istorijų apie žinomus sukilimo dalyvius ir vadovus mūsų krašte: A.Chmielevskį, A.Milošą, brolius Vilkevičius, garbingų Gorskių, Karsnickių, Dackevičių ir kitų giminių atstovus, besiilsinčius čia, senajame šventoriuje, ar negrįžusius iš Sibiro tremties. Ugdytiniai pirmą kartą išgirdo, kad mūsų krašto didžiausi patriotai, dalyvavę sukilime, buvo lenkai. Tai liudija lenkiški užrašai ant paminklų. Trečiokai nevengė ir ir klausinėti. Noriai ir drąsiai energingi ir smalsūs mokiniai kopė į senąją, dar XVIII amžių menančią varpinę, kur džiaugėsi pamatę varpus, kvietusius į 1831 ir 1863 metų sukilimus. Bažnyčioje galėjo apžiūrėti ir paliesti senuosius liturginius rūbus, atsiklaupę pagarbino stebuklais garsėjantį Vandžiogalos Nukryžiuotąjį Didžiajame altoriuje. Jie pamatė ir susipažino su didžiausiu Vandžiogaloje esančiu muzikos instrumentu – senaisiais bažnyčios vargonais. Mokiniams buvo įdomu sužinoti, kad per Antrąjį pasaulinį karą šie vargonai stipriai nukentėjo, kai sovietų lėktuvas metė ant bažnyčios kelias aviacijos bombas. Ta, kuri pataikė į bažnyčią, per stebuklą nesprogo, o tik savo svoriu labai sudaužė senuosius vargonus. Kita bomba sprogo šventoriuje ir skeveldrų išmušti ženklai liko senosiuose akmens paminkluose. Juos mokiniai atidžiai stebėjo.
Daug ką sužinojo ir pamatė trečiokai integruotos, netradicinės pamokos metu... Šių eilučių autoriui, vedusiam pamoką, įstrigo keletas mokinių taiklių pastebėjimų ir įžvalgų. Paklausius, kiek tam varpui, išlietam 1721 metais, trūksta metų, kad sulauktų 300 metų jubiliejaus, greitai apskaičiavę mokiniai atsakė, kad tik trejų metų – 2021 metais jam jau bus 300 metų. Beje, vienas berniukas akimirką suabejojo, ar varpas sulauks jubiliejaus: viena sija, ant kurios jis kybo, yra stipriai supuvusi. Kitas įdomus pastebėjimas: mokiniai supranta, kad žmogaus kūnas po mirties suyra, deja, lieka tik trąša. Anot ugdytinių, dėl to ant kapo gerai tarpsta augalai. Tarsi tą mintį norėdami patvirtinti surado vieną apleistą sukilimo dalyvio kapą. Jo viduryje augo senas, didžiulis, su išpuvusia dreve kaštonas. Šalia - sudaužytas paminklas. Deja...
Šios vaikų įžvalgos įdomios, protingos, taiklios ir šiek tiek skaudžios. Jos verčia susimąstyti, ar mes, miestelio gyventojai, esame tokie apsileidę, kad tiek metų nesistengėme keisti ir keistis, nesitvarkėme, mažai ką pastebime, daug apleidome, nebesidomime ir menkai išmanome istoriją. Gal dėl to labai trūksta pagarbos šiai šventai vietai Vandžiogaloje? Gal jaunąją kartą mokydami mokomės ir patys?
Ričardas Jankauskas