Skaudų istorijos tarpsnį mums priminė ir papasakojo šią savaitę Vandžiogalą aplankęs Zygmunt Szwejkowski, svečias iš Lenkijos. Jis drauge su savo artimaisiais tikėdamasis ir nebesitikėdamas bandė rasti jau nuo XIX amžiaus pradžios mūsų krašte gyvenusių protėvių pėdsakų.

Būdamas pusantrų metukų, 1948 metų gegužės 22 dieną iš Vandžiogalos parapijos Žiogaičių kaimo kartu su savo tėvu Juzefu, motina Valerija (merg. pav. Staševič), broliu Piotru ir tėvo motina Michalina (merg. pav. Ginelievič) buvo ištremtas į Sibirą, į Igarką (Krasnojarsko sritis).

Po tremties 1957 metais repatrijavo į Lenkiją. Dabar Zygmunt Szwejkowski su šeima gyvena šiaurės Vakarų Lenkijoje - Vakarų Pamario vaivadijoje, Bialogardo mieste.

Šių eilučių autorius mielai sutiko padėti ieškant Zygmunto giminės pėdsakų. Pavyko rasti nemažai istorinės medžiagos, bylojančios apie Vandžiogalos parapijoje gyvenusius svečio artimuosius. Vandžiogalos senajame šventoriuje yra palaidoti Zygmunto seneliai iš tėvo ir iš motinos pusės, čia ilsisi ir jo proseneliai. Pats Zygmuntas 1946 metais yra pakrikštytas Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje. Joje 1936 metais vyko tėvų Juzefo ir Valerijos jungtuvės.

Nuvykus į Žiogaičių kaimą pavyko rasti ir anų metų įvykių liudininkę Žiogaičių kaimo gyventoją Aliodiją Zigmantienę (merg. pav. Jegiellovič). Senolė, vos išvydusi svečią, iškart atpažino ir kreipėsi vardu. Tai buvo tikrai įsimintina akimirka: po tiek metų senolė atpažino savo buvusį kaimyną... Namuose, vartant senuosius albumus, nuotraukose buvo atpažinti ir bendri pažįstami - senieji šio kaimo gyventojai.

Ypač jautrias akimirkas išgyvenome, kai laukuose, senajame vieškelyje, kuris kažkada ėjo pro kaimą ir kuriuo NKVD tarnai vežė kaimo žmones, Aliodija Zigmantienė parodė svečiui, kur stovėjo jo tėvų namai, kur buvo jų žemė. Zygmuntas labai susijaudino, susigraudino. Jis atsiklaupė ant kelių, pabučiavo tėvų žemę ir padėkojo Dievui, nes išsipildė jo ilgametė svajonė. Dievas jam leido atvykti ir atrasti tėvų žemę. Dar ilgai Zygmuntas stovėjo ant senojo vieškelio. Aplinkui driekėsi neaprėpiami laukai, o svečias ir senoji kaimo gyventoja dalijosi prisiminimais, rodė vietas, kur stovėjo čia gyvenusių žmonių namai, kalbėjo apie jiems padarytą didelę skriaudą.

Iš abiejų pasakotojų sužinojome, kad visi šio kaimo gyventojai ūkininkai, kuriuos ištrėmė į Sibirą, buvo lenkai. Jų namai ir ūkiniai pastatai buvo nugriauti, turtas nusavintas. Po tremties grįžti čia jiems niekas neleido, jie repatrijavo į Lenkiją... Svečias mums paliko ir ilgą lenkų ūkininkų, ištremtų iš šio kaimo, taip pat ir kitų parapijos kaimų, sąrašą, kurie yra repatrijavę į Lenkiją (su jais jis kartu buvo tremtyje). Šie žmonės neteko visų teisių į savo tėvų kelis šimtmečius dirbtą ir prakaitu laistytą žemę. Ji dabar dar kartą nusavinta jau kitų... Nejauku darosi ir vartant tų žmonių archyvinius asmens dokumentus, išduotus prieškaryje ir pokaryje: jie išduoti lietuvių kalba, todėl lenkų pavardės, parašytos lietuviškai, vienuose ir kituose dokumentuose skiriasi, yra iškraipytos. Kažkoks neišnarpliojamas gordijaus mazgas: žemė atimta, namai išgriauti, žmonės ištremti, asmens tapatybė pakeista... Daug kančios, absurdo ir didelės neteisybės šiame mūsų žemės rutulio mažame kampelyje. Viskas taip susipynę, kad šį problemų kamuolį išardyti vargu ar dar vieno amžiaus užteks...

Ričardas Jankauskas