Joninių sekmadienį Vandžiogaloje šventėme Švč. Jėzaus Širdies atlaidus. Mylėti Jėzų,vadinasi, vykdyti Jo įsakymą: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Didelės meilės suvienyta Lenkų bibliotekoje sunkiai sutilpo gausi Liutkevičių giminė. Net kelių kartų atstovai susirinko į kasmetinį tradicinį giminės susitikimą...
Kartos keičiasi, tačiau tęsia gražią tradiciją per Jonines pabūti Vandžiogalos bažnyčioje, melstis už savo mirusiuosius, minėti senelį, tėvą Joną, seserį, motiną Janiną bei kitus giminės mirusiuosius. Gražus katalikų pavyzdys kasmet pritraukia vis daugiau jaunų giminaičių.
Visų didis džiaugsmas - dar gyvi trys broliai ir dvi seserys. Jie gimtąja lenkų kalba dainuoja ne tik savo, bet ir tėvų jaunystės dainas, pasakoja prisiminimus apie juos, ragina pagarbiai pasilenkti prie gyvos atminties ir giminės istorijos šaltinio. Mes prisiminėme šiuos puikius žmones, dar neseniai buvusius tarp mūsų, kaip tikėjimo, tolerancijos ir išminties pavyzdžius. Šventųjų mišių auka, malda, giesmė, kapų lankymas, šviesūs prisiminimai - tai gražiausia pagarba išėjusiems anapilin. O mums, gyviesiems, artimiesiems, svarbus priminimas, kad mirusieji yra artimiausi žmonės,geriausi mūsų bičiuliai. Jie mūsų niekad neišsigins ir neišduos... Tai derėtų nuolatos atsiminti.
Jaukūs, mieli giminės suėjimai, bendros šventės teikia šviesios vilties, jog būsime artimi, jautrūs vieni kitų bėdoms, nesusvetimėsime ir tęsime gražias, kelių kartų puoselėjamas tradicijas. Ypač džiaugiamės, kad dar neprarastas ryšys tarp kartų. Jaunimas domisi giminės vertybėmis, tradicijomis, dainomis ir prisiminimais. Matyt, širdys tebegirdi, tebesaugo Šventojo Jono Pauliaus II-ojo perspėjimą „Nesusvetimėkite – kitaip visi pražūsite!”
Ričardas Jankauskas