Vandžiogaliečiai, neabejingi savo krašto istorijai, šią savaitę lankydami savo tautiečių kapus bažnyčios šventoriuje, pastebėjo piktavalių žmonių padarytą žalą Nartowskich – Gorskich šeimų kapavietėms. Savanoriai tuoj pat ėmėsi darbo ir sutvarkė kapavietes.

Šiek tiek istorijos. Šiose kapavietėse palaidotos Paszkiewiczów, Nartowskich, Gorskich giminės. Giminių protėviams jau 1661 metais priklausė Vandžiogalos žemės ir dvaras, taip pat ir daug kitų vietovių, kurios driekėsi iki Kauno. Tai buvo turtingi ir išsilavinę žmonės, daug gero padarę šiam kraštui.

Giminės atstovai už dalyvavimą 1863 metų sukilime ir paramą sukilėliams buvo uždaryti į Kauno fortus, vėliau įkalinti. Deja, ir toliau juos persekiojo nelaimės ir bėdos. Po truputį, sistemingai prieškarinės Lietuvos valdžia, norėdama sumažinti lenkų turimas čia valdas, atėmė jų žemes, mišką. Prasidėjus karui dvarą, ūkį siaubė rusai, vėliau – vokiečiai, o po karo viską sunaikino sovietai. Žmonės buvo represuoti, ištremti, kiti giminės nariai pasitraukė į užsienį.

Vandžiogaliečiai, gerbdami savo tautiečius, tikrus mūsų krašto patriotus, saugo jų atminimą. Norime priminti, kad kapinės nėra vien mirusiųjų, tai ir svarbi, brangintina gyvų žmonių erdvė. Norėtųsi, kad toji erdvė atrodytų kitaip. Užaugo kelios kartos, kurios galbūt nenutuokia, kad čia, šventoriuje, palaidota dalis mūsų bendros istorijos, kapų priežiūra yra šventa bet kurios kultūros ir religijos priedermė. Juk šitaip ne tik pagerbiame išėjusius, bet ir saugome gyvųjų atmintį nuo užmaršties. Senieji lenkų kapai - nepabaigiamos atminties laukas. Mes vis mėginame žadinti snaudžiančius prisiminimus ir tikime, kad mums pavyks. Juk yra likę geros valios žmonių, tikrų miestelio patriotų, kuriems rūpi istorinė praeitis. Akmuo gali būti neatsparus laiko išbandymams, bet mūsų atmintis privalo būti stipresnė už akmenį. Vandžiogala – tai ir mūsų garbinga praeitis, palikimas, kultūros dalis. Neturėtume užmarštin jos gramzdinti ir patys grimzti kaip tie apsamanoję akmenys...

Leonija Petrauskaitė