Vaikščiodami Vandžiogalos miestelio gatvėmis, net nesusimąstome, kad čia kažkada gyveno žydai – miestelio gyventojai. Praeiname pro namus, kuriuose jie prekiavo, siuvo, obliavo, malė, mokėsi ir meldėsi. Tiesa, tų namų nedaug jau yra likę...
XVI amžiaus pradžioje prie Vandžiogalos dvaro ir kaimo, kuris priklausė Rostowskim, Chłopickim ir Hartowskim, kūrėsi miestelis. Jis gavo turgaus ir prekyviečių privilegijas. Istoriniai šaltiniai liudija, kad žydai jau tada gyveno Vandžiogaloje. Vėlesni istoriniai įrašai patvirtina miestelio gyventojų tautinę sudėtį, kur kartu su katalikais lenkais ir lietuviais, sentikiais rusais gyveno ir žydai.
XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje žydų, gyvenusių Vandžiogalos miestelyje, skaičius siekė apie 1000. Bet, matyt, dėl carinės Rusijos imperijos valdžios politikos ir Pirmojo Pasaulinio karo pradžios bei jo padarinių nemažai žydų išvyko iš Vandžiogalos ir jų skaičius daugiau niekada nebuvo toks kaip prieš karą.
Dar prieš Antrąjį Pasaulinį karą paties Vandžiogalos miestelio gyventojų daugumą sudarė žydų tautybės žmonės. Prieškaryje miestelyje veikė daugiau nei 20 smulkių parduotuvėlių, 7 iš jų buvo stambesnės. Beveik kiekviename name, kur gyveno žydai, veikė parduotuvėlė, čia buvo galima nusipirkti įvairių prekių. Šių parduotuvių savininkai - Jankeliova, Rabšteinas, Šmuila, Ošeras ir kiti. Pirties gatvėje (dabartinė Vėjo g.) veikė odų išdirbimo cechelis. Čia buvo išdirbamos gyvulių odos, darbavosi žydas Irša. Jis taip pat buvo laikomas ir geriausiu miestelio siuvėju. Šioje gatvėje veikė ir pirtis, kurioje miestelio gyventojai galėjo išsimaudyti. Klaipėdos gatvėje (dabartinė Taikos g.) buvo stiklo dirbtuvės. Žydas stikliorius parūpindavo visam miesteliui ir jo apylinkėms stiklo, stiklindavo langus. Šioje gatvėje buvo ir žydo Moltkos restoranas – ledainė, kur buvo gaminami ledai, kurie buvo pardavinėjami ir miestelio aikštėje. Miestelyje veikė ir trys smuklės. Klaipėdos gatvėje grūdus malė ir tų laikų modernus naujai pastatytas žydo Gareliko malūnas. Kėdainių gatvėje veikė kitas žydų Ošero ir Mejero malūnas, kurio triaukštis pastatas, gana apleistas, yra išlikęs iki dabar. Šalia malūno buvo ir vilnos karšykla. Toje pačioje Kėdainių gatvėje veikė žydų maldos namai – sinagoga, o šalia jos mokykla, kur mokėsi žydų vaikai. Šioje gatvėje buvo ir kalvė, klestėjo daug smulkių parduotuvėlių. Kėdainių gatvė buvo tankiai apgyvendinta – stovėjo daug žydų namų, kurių jau nebėra, jie buvo sugriauti. Ir pati gatvė buvo daug ilgesnė, namai stovėjo beveik iki Boreko pušyno galo. Boreko pušynas miestelio žydų buvo labai vertinamas. Šeštadienį, šventą Šabo dieną, jie visi su šeimomis ėjo į pušyną ilsėtis. Vieni, pririšę prie medžių hamakus, gulėdavo juose, kiti – ilsėdavosi ant miško vejos, pušų paunksmėje. Čia pat, netoliese, taip vadinamame antrajame miškelyje, buvo ir senosios žydų kapinės, apjuostos griovio. Čia žydai pagal savo tikėjimą ir tradicijas daugelį metų laidodavo mirusius. Daug dar galima būtų vardinti paslaugų, kurias teikdavo miestelio žydai mūsų krašto ūkininkams. O žydai važiuodavo pas juos ir pirkdavo jų užaugintą derlių arba mainydavo.
Visa tai nutrūko 1941 metų vasarą, liepos - rugpjūčio mėnesį. Jie, visi Vandžiogalos žydai, jauni ir seni, vyrai, moterys ir vaikai, buvo sušaudyti... Daugiau kaip 30 buvo sušaudyta čia pat, miškelyje, senųjų žydų kapinių prieigoje. Kiti Babtų šile. Žudynių dienos rytą miestelio seniūnas į parinktą žudynių vietą Babtų šile netoli Nevėžio upės atvedė keliasdešimt Babtų miestelio ir aplinkinių vietovių vyrų ir jiems liepė iškasti apie 50 m ilgio, 1 m pločio ir 2 m gylio griovį. Jis baigtas kasti apie 14 valandą. Pabaigus kasti griovį į žudynių vietą atvyko du sunkvežimiai 1-ojo lietuvių policijos bataliono 3-iosios kuopos kareivių (apie 50 vyrų). Jiems vadovavo karininkai B. Norkus, J. Barzda ir A. Dagys. Suimtieji žydai vietinių „partizanų“ ir policininkų iš miestelio buvo atvaryti į žudynių vietą. Dalį negalinčių eiti žydų (senelius, mažamečius vaikus) atvežė vežimais. Žydai buvo išrengiami iki apatinių drabužių ir grupėmis vedami prie griovio bei veidais statomi ant griovio krašto. Pagal karininko komandą kareiviai šaudė žydams į nugaras. Prie šaudymo prisidėjo ir pora vietinių baltaraiščių. Pirmiausia buvo sušaudyti vyrai, paskui moterys, vaikai ir seneliai. Pasikeisdami šaudė visi atvykę 3-iosios kuopos kareiviai. Žudynės truko kelias valandas. Liudytojų parodymais, buvo sušaudyta apie 300–400 Babtų ir Vandžiogalos žydų. Po žudynių vietiniai ir atvykusieji žudikai išsidalijo geresnius aukų drabužius ir vertingesnius daiktus. Pagal K. Jägerio raportą, buvo sušaudyti 83 Babtų ir 252 Vandžiogalos žydai (iš viso 335 žmonės). Tai daugmaž atitinka žudynių liudytojų nurodomą aukų skaičių (300–400 žmonių). Vieno iš liudytojų parodymu, Babtų ir Vandžiogalos žydų žudynes stebėjo ir vienas vokietis su fotoaparatu.
Po šių masinių žudynių 1941 metų vasarą liepos - rugpjūčio mėnesį Vandžiogala neteko apie 400 žydų tautybės Lietuvos piliečių - miestelio gyventojų. Nedaug kam pavyko išsigelbėti, o ir išsigelbėjusius vėliau pagavę sunaikino Kauno IX forte. Sunaikinus Vandžiogalos žydus, jų turtas žydšaudžių – baltaraiščių lietuvių „partizanų“ buvo išgrobstytas ir vėliau pardavinėjamas aplinkiniuose kaimuose ir Kauno mieste. Žydų namai vieni buvo pardavinėjami, kiti tyliai tendencingai ardomi... Ir tai tęsėsi ilgai, ne tik karo metu, bet ir sovietmečiu. Taip buvo naikinamas Vandžiogalos žydų paveldas ir jų atminimas, niekam nieko nepasakojant, neigiant nusikaltimus ir tamsius savų padarytus darbus.
Vandžiogalos parapijos lenkai padėjo žydams, besislapstantiems nuo genocido žudynių. Parapijoje net keletas šeimų, Truskowskių, Vonžodų, Eimontų, Kočanų, padėjo išgyventi, išgelbėjo nuo mirties ne vieną žydų šeimą.
Štai viena žydų gelbėjimo istorija. Per Didžiają Akciją Chava Lopianskienė, jos dukra Riva, sūnus Josifas su žmona Chana ir dukrele Raja buvo nužudyti IX-ajame forte. Giršo Lopianskio žmonos Chanos tėvas Mejeras Lobanovskis turėjo didelį namą, malūną ir parduotuvę Vandžiogaloje, jis gerai pažinojo vietinius gyventojus. Su ūkininkais darbiniais reikalais buvo susijęs ir agronomas Giršas Lopianskis. Mejeras Lobanovskis ir jo žentas Giršas Lopianskis susitarė su ūkininku Aleksandru Vonžodu, kad jis įrengs slėptuvę Lopianskių ir Lobanovskių šeimoms. Jonas Eimontas palaikė ryšį tarp Aleksandro Vonžodo ir Lopianskių-Lobanovskių šeimų, gyvenusių gete.
Naktį Giršas Lopianskis su žmona Chana ir sūneliu Jakovu, Chanos sesuo Asnė Lobanovskytė, Mejero Lobanovskio sesuo Šeinė Etl Keidanskienė ir jos vyras Ošeras pabėgo iš geto. Jų laukė Jonas Eimontas su šieno prikrautu vežimu ir atsivežtais kaimiečių drabužiais Giršui ir Chanai Lopianskiams, kurie užėmė važnyčiotojų vietas, likusieji bėgliai pasislėpė šiene, o Jonas Eimontas su dviračiu važiavo priekyje, kad galėtų, reikalui esant, įspėti apie gresiantį pavojų. Jiems laimingai pavyko pasiekti Aleksandro ir Malvinos Vonžodų ūkį netoli Vandžiogalos. Slėptuvė buvo įrengta po kiaulidės grindimis, kur bėgliai išbuvo 1943/44 rudenį ir žiemą, o 1944-ųjų pavasarį Aleksandras Vonžodas įrengė kitą slėptuvę daržinėje po šienu, kur ir sulaukė išvadavimo Lopianskių, Lobanovskių ir Keidanskių šeimos. Gelbėtojai buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais ir apdovanoti.
Lankydamas senąsias Vandžiogalos žydų kapines ir šalia jų esančią žudynių vietą, supranti, kad kapinės nėra tik palaidojimo vieta. Tai Vandžiogalos ir visos Lietuvos istorijos ir kultūros dalis.
Ričardas Jankauskas
