Šiemet sukanka jau 30 metų, kai gražią gegužės mėnesio pavakarę Vandžiogalą aplankė Andrzej Miłosz, lenkų režisierius, kino dokumentininkas, Nobelio premijos laureato Czesław Miłosz brolis. 

Mes susitikome šventoriuje ir, stovėdami prie apleistos Milošų giminės kapavietės, abu nusprendėme, kad būtina kažką čia keisti. Plotas didelis - 12x6 metrų, kapavietės tvora surūdijusi, apatinė dalis jau po velėna, kapavietės viduryje auga šimtametis beržas, nuo vėtrų nulaužtos šakos daužo netoliese esančius paminklus. Vaizdas apgailėtinas.

Kartu buvęs šviesios atminties Vilniaus universiteto profesorius Česlovas Kudaba visa tai matydamas suabejojo, ar čia pavyks ką nors pataisyti. Pasiklausęs pasakojimo apie palaidotus Milošų giminės žmones, jų istorinę praeitį, aš pažadėjau drauge su Andrzej Miłosz stengtis, kad kapavietė būtų atnaujinta.

Audringi ir neramūs likimai žmonių, palaidotų šioje kapavietėje, komplikuotas ir šios kapavietės atnaujinimas. Atstatėme sudaužytus paminklus, nupjovėme šimtamečius, bet griūvančius ir metalinę tvorą laužančius medžius. Deja, dar kartą dužo paminklas ir antkapis, nuo kapo buvo pavogtas senovinis žibintas. Ne kartą viską kantriai iš naujo  atstatėme. 
Jau išėjo Anapilin ir Andrzej Miłosz, ir jo brolis poetas Czesław Miłosz. Jiems esant gyviems, rūpėjo  sena giminės kapavietė. Po jų mirties visas šis rūpestis liko tik šių eilučių autoriui, kuris ir toliau puoselėja kapavietę. Kiekvieną pavasarį, prieš Gegužės 3 – iosios ir Motinos dienos šventes, birželio mėnesį (prieš poeto gimimo dieną) ir rugpjūčio mėnesį, prieš Žolines (poeto mirties dieną), patys perkame ir sodiname gėles, tvarkome kapus. Man padeda ir lenkų bendruomenės savanoriai. Tad ir šiemet švenčių išvakarėse Milošų šeimos kapavietė buvo sutvarkyta ir apsodinta gėlėmis.Tai ženklas, kad atmintis gyva, tai paliudijimas, kad krikščioniškosios kultūros vertybės tebegyvuoja.

Ričardas Jankauskas