,,Kryžius sunaikino šėtono galybę, sunaikino jo išdavystę... Kai kryžius buvo pastatytas, persigando piktosios dvasios. Nuo to laiko, kai stovi kryžius, žmogus stengiasi savo gyvenimu prilygti angelams. Kai atsirado kryžius, suklestėjo skaistybė... Buvome baisiose tamsybėse, o kryžius mus apšvietė. Kai žegnosiesi kryžiaus ženklu, tavęs išsigąs šėtonas, matydamas tą ietį, kuria buvo pervertas“,- sakė Šv. Jonas Auksaburnis.
Seniai ištarti žodžiai net ir šiandien gali tapti dvasinio atsinaujinimo vedliais.
Centrinėje Vandžiogalos miestelio gatvėje jau kelis dešimtmečius apaugęs krūmais ir piktžolėmis, apleistas ir sunykęs rymo senas pakelės kryžius. Gatve pravažiuoja aibė mašinų, į mokyklą kasdien eina ir grįžta keli šimtai mokinių... Tai pati judriausia miestelio gatvė. Kodėl niekas tarsi nepastebėjo apleisto kryžiaus, kodėl jis niekam nerūpi? Ar dvasios erdvėse taip pat išvešėjo dilgėlynai, ar tyliai ir neskausmingai blėsta meilė Dievui?Viešpaties Prisikėlimo Velykų šventės išvakarėse Vandžiogalos lenkai pagalbon pasitelkė gyvenimo negandų palaužtus, turinčius įvairių priklausomybių, kenčiančius nepriteklių, į gyvenimo paraštes nustumtus savo tautiečius. Jie daugelį gali nustebinti: ėmėsi katalikiškos misijos – sutvarkyti ,atnaujinti kryžių ir jo aplinką. Keista, bet jie geriausiai priminė šventąjį Joną Paulių II-ąjį ir jo žodžius:,,ginkite kryžių, neleiskite, kad Dievo vardas būtų niekinamas” (Jonas Paulius II).
Taip, gyvename tokiu laiku, kada Vandžiogalos miestelis kenčia nuo tikėjimo, dvasinių vertybių, pagarbos šventiems simboliams krizės. O juk nuo senų laikų turėjome gražų paprotį, tautos tradiciją – statyti pakelės kryžius, kad jie saugotų nuo visų nelaimių, bėdų ir negandų, o kenčiantis Viešpats nuo kryžiaus laimintų kraštą, tą vietovę, tą miestelį, tą gatvę ir visus čia gyvenančius žmones. Deja, belieka apgailestauti, kad šių dienų tikrovė yra kitokia. Todėl ir darosi neramu , todėl ir norisi pakviesti visus vandžiogališkius pasistengti, kad mūsų miestelis neprarastų Dievo palaimos,kad dvasios piktžolėm neapaugtų...
Ričardas Jankauskas