Tarpušventyje lankėmės pas jau greit perkopsiantį 90 metų ribą vandžiogalietį medžio drožėją Stanislovą Vaškevičių. Jis šioje žemėje gyvena jau netrumpą laiko tarpą, puikiai atsimena prieškarį. Karo metais jis kartu su Lenkų armija, vadovaujama gen. Anderso, kovojo prieš hitlerinius nacius. Po karo kovėsi Ukrainoje prieš UPA. Taigi žmogus daug matęs ir iškentėjęs, jo biografija sunki ir įdomi. Laimei, Stanislovas yra guvus ir su optimizmu žvelgia į ateitį, viską gerai prisimena ir negaili patarimų bei pamokymų.
Kartu susėdę įdėmiai klausėmės jo prisiminimų ir pasakojimų apie čia, Vandžiogalos parapijoje, gyvenusius jo tėvus ūkininkus. Tai ryšku net ir Stanislovo drožyboje. Jis turi išdrožęs visą „Lino kelią" – tą ilgą, sunkų darbą nuo sėjos iki verpimo ir audimo. Senolis pasakojo apie ano amžiaus vaikų auklėjimą, parodė ir drožinius, kaip jie tada buvo „mokomi ir auklėjami".
Prisiminėme ir ano meto pakelės kryžius, kurie dabar pas mus jau tapo nebemadingi ir beveik išnykę. Jis jų turi ne vieną išdrožęs ir mielai mums vieną padovanojo. Apžiūrėjome didžiąją dalį Stanislovo drožinių, išdrožtų per daugelį metų. Visi jie turi savo potekstę, temą, motyvą, pavadinimą ir suteikia peno vaizduotei...
Laikas negailestingas, keičiasi epochos, nyksta tikroji istorinė atmintis. Šviesūs žmonės, šio krašto patriotai, išeina anapilin, o mes liekame, nespėję jų išklausyti, nespėję sužinoti. Liekame istorinio, kultūrinio paveldo vakuume be galimybės perduoti tapatybę, senąsias tradicijas ateinančioms kartoms. Vienintelė išeitis, kad taip neatsitiktų, yra tos tapatybės išsaugojimas užrašant atsiminimus, fotografuojant ir filmuojant tuos žmones. Tą mes ir darome...
Ričardas Jankauskas