Kai Č. Milošas 1992 m. išlipo iš lėktuvo Vilniaus oro uoste, pirmi jo žodžiai buvo: „Esu laimingas.“ Juk jam pavyko sugrįžti į Šetenius, į gimtąsias vietas prie Nevėžio. Č. Milošas išgyveno tai kaip kelionę į savo įkvėpimo, vizijų, džiaugsmo valdas. Rašytojas iš tiesų buvo laimingas, nes tarsi įveikė laiką. Deja, laikas negailestingas jo artimųjų atminimui: šio pavasario permainingų oro sąlygų neatlaikė ir sudužo Vandžiogalos šventoriuje Milošų šeimos kapavietėje esantis didingas juodo akmens kryžius čia palaidotam poeto, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo seneliui Artūrui Milošui. Susirūpinęs daugelį metų šią kapavietę prižiūrintis Ričardas Jankauskas greitai reagavo ir sudužusį kryžių atidavė meistrams restauratoriams...
Tikimės, kad jau kitą savaitgalį švęsdami miestelio šventę „Vandžiogala 630“ ir tradiciškai, kaip kasmet birželį, susirinkę prie Milošų šeimos kapavietės minėsime jau 103 – ąsias poeto Česlovo Milošo gimimo metines prie jau suremontuoto paminklo jo seneliui Artūrui. Poetas mistikas, jautrusis žodžio darbininkas Oskaras Milašius, kurio protėviai taip pat ilsisi šioje Milošų giminės kapavietėje Vandžiogalos šventoriuje, čia būtų įžvelgęs laiko ženklų prasmę. Bet mes prisimename eilėraščių ciklą „Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“, kur kalbama apie žengimą atgal į laiko upę, į kurią mirtingajam vis dėlto leidžiama įžengti ir antrą kartą. Tai Dievo dovana, o rūpestis ramybės vieta liudija žmonių dovaną ir pagarbų požiūrį į atminimą.
Leonija Petrauskaitė
