Dar gyvi tėvų, senelių pasakojimų prisiminimai apie jų vaikystėje skaitytas retas, bet labai įdomias lenkiškas knygas: H.Sienkiewicz „Tvanas", „Ponas Volodyjevskis", „Kryžiuočiai" ir kitas. Jas anais tolimais prieškario metais čia, Pakaunėje, retai kas turėjo, nedaug kas ir buvo skaitęs... Buvo toks laikas, kada bet kokia lenkų švietėjiška ir kultūrinė veikla čia buvo draudžiama ir persekiojama. Ne geresnė situacija buvo ir sovietmečiu. Lenkiška knyga čia buvo retenybė. Grožinės ir kitokios literatūros sunku buvo gauti. Vienintelis knygynas Kaune, Laisvės alėjoje, „Užsienio literatūra" prekiavo labai ribotu lenkiškų knygų kiekiu. Todėl labai brangūs ano meto prisiminimai, kada tėvai parveždavo iš miesto kokią nors vaikišką lenkišką knygelę ir mokindavo skaityti gimtąja lenkų kalba.
Dabar Vandžiogalą aplanko daug žinomų Lenkijoje ir pasaulyje žmonių, kurie patys yra knygų autoriai ir išleidžia nemažai knygų. Su malonumu jas dovanoja vandžiogaliečiams. Knygų padovanojo ir keletas Lenkijos universitetų, su kuriai palaikome gražius santykius.
Susikaupus nemažam knygų kiekiui, buvo nutarta Vandžiogaloje įkurti lenkišką biblioteką. Užsiminus apie tai mūsų draugams iš Varmijos – Mozūrijos krašto Węgorzewo miesto Fundacijai "Dziedzictwo nasze" (pirmininkė Barbara Cludzinska, sekretorė Wanda Pisarek), Vandžiogaloje lankosi vyr. bibliotekininkė – archyvarė Wanda Pisarek, kuri su malonumu perteikia vandžiogaliečiams sistemines bibliotekininkystės žinias. Už tai mes esame jai labai dėkingi...
Džiaugiamės – mūsų svajonė pildosi!
Ričardas Jankauskas
Komentarai