Kovo 22-ąją, penktąjį Gavėnios sekmadienį, Vandžiogala vėl sulaukė ypatingo svečio – čia viešėjo mūsų bičiulis, aktorius, renginių organizatorius, žinomas visuomenininkas Jan Brzozecki iš Elblongo (Lenkija). Tai ne pirmasis jo apsilankymas: su šiuo žmogumi mus sieja ne tik graži draugystė, bet ir bendros šaknys – jo protėviai kilę iš mūsų krašto.
Tokie sugrįžimai niekada nebūna atsitiktiniai. Jie kupini atminties, pagarbos ir gyvo ryšio su vieta, kuri, nors ir nutolusi geografiškai, išlieka artima širdžiai.
Kaip jau tapo gražia tradicija, svečias atvyko ne tuščiomis. Artėjant šv. Velykoms, jis pradžiugino Vandžiogalos sekmadieninės lenkų kalbos mokyklėlės mokinius – atvežė jiems knygų ir saldumynų.

Tai ne tik dovanos, bet ir jautrus dėmesio, bendrystės bei nepamirštamo ryšio ženklas. Už šį nuoširdų gestą esame jam be galo dėkingi.
Sugrįžęs į namus, Jan Brzozecki socialiniuose tinkluose pasidalijo savo kelionės po Lietuvą įspūdžiais. Per kelias dienas jis aplankė Vilniaus rajoną, sostinę ir, žinoma, Vandžiogalą – vietą, kuri jam turi ypatingą reikšmę. Būtent čia patirtos akimirkos, sutikti žmonės ir išgyventi susitikimai paliko ryškiausią pėdsaką.
Štai jo įspūdžiai iš Vandžiogalos:
„Iš Vilniaus pajudėjau toliau — į Vandžiogalą. Tai ypatinga vieta. Kadaise vadinta „lenkų sostine Lietuvoje“, šiandien ji neša sudėtingos istorijos ir permainų, palietusių visą Kauno kraštą, pėdsakus. Nepaisant to, lenkiškumas čia vis dar gyvas — kalboje, atmintyje, žmonėse.
Būtent ten ilsisi mano protėviai. Ten vis dar veikia sekmadieninė mokyklėlė, kurioje vaikai mokosi lenkų kalbos. Jiems atvežiau knygų ir saldumynų — nedidelį atminimo ir ryšio ženklą.
Susitikimai su ponia Zosia, ponu Ryszardu ir ponu Andrzejumi, kurį sutikau kapinėse, dar labiau sustiprino mano įsitikinimą, kokią didelę reikšmę turi tokios akimirkos.
Ypač įsiminė susitikimas su vyresniu vyru, kuris tvarkė šeimos kapą. Jis paklausė, ar kalbu lenkiškai. Kai atsakiau, kad taip — kad esu lenkas — jo akyse pasirodė džiaugsmas. Trumpai pasikalbėjome apie jo šeimą. Jis gyvena Kaune, tačiau reguliariai čia sugrįžta — į šv. Mišias lenkų kalba, prie artimųjų kapų, prie savo tapatybės.
Būtent dėl tokių žmonių ir tokių susitikimų žmogus pajunta sugrįžimų prasmę. Pajunta, kad yra reikalingas — ir kad yra vietų, į kurias visada norės sugrįžti.
Labai dėkoju už galimybę susitikti.
Nuoširdžiai sveikinu
Jan Brzozecki“
Vandžiogalos lenkų bendruomenė nuoširdžiai dėkoja Janui Brzozeckiui už šiltus žodžius ir mūsų veiklos įvertinimą. Tokie susitikimai įkvepia, stiprina ir primena, kad tai, ką darome, turi prasmę. Nuoširdus žodis pasiekia širdį, suteikia vidinės ramybės ir skatina su dar didesniu pasiryžimu tęsti pradėtą kelią.