Kartais vienas pageltęs popieriaus lapas gali papasakoti daugiau nei storos istorijos knygos.
Šventasis Raštas byloja: „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, ir nieko slapta, kas netaptų žinoma ir neišeitų aikštėn“ (Lk 8,17). Metai bėga, keičiasi kartos, tačiau ši Evangelijos išmintis visada pasitvirtina – anksčiau ar vėliau praeities liudijimai vėl prabyla.
Kartą mano rankose atsidūrė būtent toks dokumentas – 1949 metais ranka parašyta darbo sutartis. Joje Vandžiogalos parapijietė Zofija Mordasienė pasirašo susitarimą su tuometiniu Vandžiogalos katalikų bažnyčios klebonu kunigu P. Jasenskiu ir įsipareigoja eiti parapijos varpininkės pareigas.

Iš pirmo žvilgsnio tai tik paprastas dokumentas. Tačiau įsigilinus į jo turinį atsiveria visai kitoks vaizdas.
Sutartyje nurodyta, kad varpininkė, padedama savo šeimos narių, turi atlikti daugybę įvairiausių darbų. Jų tiek daug ir jie tokie sunkūs, kad vargu ar juos būtų galėję atlikti net dešimt žmonių. Tai buvo ne tik varpų skambinimas ar bažnyčios priežiūra, bet ir gausybė kasdienių, varginančių pareigų.
Atlygis už tokį triūsą buvo kuklus – mažas kambarėlis špitolėje, bažnyčios tarnų name, ir labai menkas piniginis atlyginimas. Be to, net ir tas nebuvo garantuotas. Ir visa tai – tik vieneriems metams.
Skaitant tokią sutartį apima nejaukumas. Ji labiau primena vergo nei laisvo žmogaus susitarimą. Tada nevalingai prisimeni Evangelijos žodžius:
„Vargas ir jums, įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys jų nė vienu pirštu nepajudinate“ (Lk 11,46).
Tačiau teisti anuomet gyvenusius žmones būtų per lengva. Reikia prisiminti laiką, kuriame visa tai vyko.
Tai buvo pokario metai. Vandžiogalos parapiją, kaip ir visą Lietuvą, slėgė sovietinės valdžios spaudimas. Buvo nacionalizuota klebonija, parapijiečiai tremiami į Sibirą, žmones kaustė baimė ir nežinia. Tarnystė Bažnyčiai sovietinei valdžiai kėlė įtarimą, todėl beveik niekas nenorėjo ir nedrįso tapti bažnyčios tarnu.
Tie, kurie vis dėlto ryždavosi šiai tarnystei, dažnai turėdavo priimti sunkų likimą – alinantį darbą, menką uždarbį, skurdą ir patyčias.
Lenkė Vandžiogalos parapijietė Zofija Mordasienė buvo viena iš tų tyliai ištikimų žmonių. Ji varpininke dirbo ketvirtį amžiaus – dvidešimt penkerius metus. Tai buvo pusė jos gyvenimo, paaukota Bažnyčiai. Be triukšmo, be pagyrimų, be ypatingo įvertinimo.
1965 metų vasario 17 dieną Zofija Mordasienė baigė savo žemiškąją kelionę ir iškeliavo pas Viešpatį.
Jos vardas nepateko į istorijos vadovėlius, jos gyvenimas nebuvo aprašytas didžiosiose kronikose. Tačiau būtent tokie žmonės sudaro tylųjį Bažnyčios pamatą – jų darbas, kantrybė ir tikėjimas išlaiko parapijų gyvenimą.
Todėl kartais verta prisiminti paprastą tiesą: šventumas nebūtinai pasirodo didžiais vardais ar iškiliais paminklais. Jis gyvena paprastuose žmonėse – tuose, kurie tyliai dirba, kantriai neša savo naštą ir ištikimai tarnauja.
Ir galbūt būtent apie tokius žmones galėtume pasakyti:
„Didžioji istorija dažniausiai tyli, bet Dievas nepamiršta nė vieno, kuris Jam ištikimai tarnavo.“