Sena, juodai balta, praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio pradžioje daryta nuotrauka. Joje – pagyvenusi moteris, bažnyčios tarnautoja Stefanija Stalmašinskienė, ant rankų laikanti kūdikį ir pasipuošęs šių eilučių autorius. Jie ką tik tyliai, paslapčia bažnyčioje pakrikštijo dar vieną vaikelį – tapo jo krikšto tėvais. Tokių krikštų tais laikais buvo ne vienas.
Kodėl visa tai vyko slapta? Kur buvo kūdikio tėvai ir artimieji?
Krikštas – viso krikščioniškojo gyvenimo pradžia, pirmasis ir svarbiausias Kristaus įsteigtas sakramentas. Tai gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, blogio ir gimtosios nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi tikimės susitikti kaip vienos mylinčios šeimos nariai.

Tačiau anuomet, septintajame dešimtmetyje, daugelio slapta krikštytų vaikų tėvai jau buvo sovietinės ideologijos suformuoti tarybiniai žmonės – ateistai. Bažnyčia ir religija jiems buvo skelbiama kaip „liaudies opiumas“, atgyvena, trukdanti kurti naują pasaulį. Dirbdami valstybinį darbą jie dažnai buvo priversti nutraukti ryšius su Bažnyčia, kad išvengtų persekiojimų ar karjeros apribojimų. Tikėjimą Dievu keitė tikėjimas komunistų partijos idealais, mokslo pažanga ir „šviesiu rytojumi“. 
Sovietinė valdžia kūrė naujas, socialistines apeigas – civilines santuokas, iškilmingas vardynas, kurios turėjo pakeisti krikščioniškas tradicijas. Religijos buvo skatinama atsisakyti visais įmanomais būdais. Tad nemaža dalis ano meto žmonių, atsiribojusių nuo tikėjimo, vengė bažnyčios ir net smerkė ją.
Tačiau jie turėjo tėvus ir senelius – tarpukariu auklėtus katalikiškoje ir patriotinėje dvasioje. Šie žmonės, matydami, kas vyksta, jautė pareigą išgelbėti bent tai, ką dar galėjo. Jiems atrodė didžiulė nuodėmė palikti vaiką be krikšto sakramento. Todėl kartais, net prieš tėvų valią, anūkus slapta atveždavo į bažnyčią pakrikštyti.
Taip susikūrė savotiškas tylus pogrindis. Bijant, kad apie tai nesužinotų partiniai organai, ne visi krikštai būdavo įrašomi į bažnytines knygas. Krikšto tėvai ir liudytojai turėjo būti patikimi, gebantys išsaugoti paslaptį, kad neužtrauktų nemalonės kunigams ir sau patiems. Tai buvo tikėjimo, bet kartu ir tylos bei rizikos ženklas.
Praėjo kiek daugiau nei pusė amžiaus. Atrodo, ne taip ir daug. Tačiau kontrastai – milžiniški. Šiandien krikštynų nuotraukomis ir vaizdo įrašais mirga socialiniai tinklai. Daug šurmulio, puošnumo, kartais ir kičo – visi stengiasi šventę parodyti kuo garsiau. Dabartinių krikštynų puotos neretai pranoksta net sovietmečio vestuves.
O kiek turime anuometinių, juodai baltų krikšto nuotraukų? Vos vieną kitą.
Žvelgiant į tą seną fotografiją norisi papasakoti jos istoriją. Nes daugelis šiandien nė nesusimąsto, kokie buvo tie laikai ir kokie žmonės tada gyveno – tylūs, nedemonstratyvūs, bet tvirti savo įsitikinimuose. Toje išblukusioje nuotraukoje – ne tik kūdikio krikštas. Joje – drąsa, ištikimybė ir nebylus tikėjimo liudijimas.