Jos tėvai lenkai, Kostkevičius Vaclovas ir Lukoševičiūtė Apolionija, buvo Kauno apskrities Vandžiogalos miestelio gyventojai. Čia jiems 1926 metais kovo 22 dieną ir gimė duktė Vladislava. Nerūpestingi vaikystės metai  prabėgo  Vandžiogalos miestelyje ir jo apylinkėse  drauge su lenkų, žydų, lietuvių, rusų sentikių vaikais. Tokia buvo tarpukario miestelyje gyvenusių žmonių tautinė įvairovė. 1938 -1940 metais mergaitė mokėsi ir gerais pažymiais baigė Vandžiogalos pradžios mokyklą. Kai jai suėjo 16 metų, pradėjo dirbti Vandžiogalos miestelio pašte. Karo, pokario metai – sunkus, pilnas iššūkių laikotarpis. Jaunai merginai buvo patikėtas telefonistės darbas. Jis buvo  atsakingas, reikalaujantis įgūdžių ir greitos reakcijos - sėdint komutatoriaus kabinoje reikėdavo sujungti skambinusiųjų pokalbius.

Taip pat mergina greitai  išmoko ir įsisavino brūkšnio ir taško galią – Morzės abėcėlę, pradėjo dirbti ir telegrafo darbuotoja: siuntė ir priimdavo telegramas, jai buvo pavesta stebėti visą ryšių mazgo darbą.
Pokario ir vėlesnio sovietinio laikotarpio miestelio pašto funkcijos buvo gan plačios. Reikėjo antspauduoti gausybę laiškų, išrūšiuoti didelį kiekį įvairių laikraščių ir žurnalų prenumeratoriams, prekiauti leidiniais pašto patalpoje. Kasdien iš Vandžiogalos pašto įvairiomis kryptimi s į apylinkes ir kaimus autobusu, dviračiais ir pėsčiomis, nešini pilnais paštininkų krepšiais, išvykdavo penki – šeši laiškanešiai. Visą tą srautą ir tvarkingą bei atsakingą darbą organizavo ir kontroliavo pašto viršininke tapusi Vladislava Kostkevičiūtė. Šis darbas reikalavo daug išmonės, kruopštumo ir inovatyvumo, pašto darbuotojų ir laiškanešių kontrolės, kuriems dar buvo patikėtas ir pensijų išnešiojimas jas gaunantiems žmonėms. Šių dienų žmogui sunku  įsivaizduoti tokius krūvius ir atsakomybę. Visą darbą reikėdavo atlikti gan primityviomis priemonėmis – nebuvo nei kompiuterių, nei skaičiavimo mašinėlių, skaičiuodavo mediniais skaitytuvais, komunikacija – primityvi, autotransporto nebuvo. Darbas reikalavo sumanumo ir ištvermės. Toks žmogus ir buvo pašto viršininkė Vladislava Kostkevičiūtė, kuri šį darbą dirbo visą  gyvenimą – nuo jaunystės iki pensinio amžiaus. Įdomumo dėlei reikia priminti, kad pašte veikė ir taupomoji kasa, kur buvo tvarkomi žmonių indėliai ir atliekami įvairūs mokėjimai. Ji veikė puikiai: žmonės įnešdavo pinigus į taupomąsias sąskaitas, operatyviai, be jokių išankstinių susitarimų išimdavo indėlius. O šioje taupomojoje kasoje taip pat sėkmingai ir išradingai darbavosi Vladislava Kostkevičiūtė.
Kodėl reikia pasakoti apie tokius žmones, gyvenusius, dirbusius  niūriais  sovietiniais laikais, kada iš esmės nieko pozityvaus ir nebuvo?  O juk pozityvumą ir šviesą skleidė  paprasti, be aukštesnio išsilavinimo, bet dori žmonės, kiekvieną darbą dirbę su meile. Tarp jų – ir  puiki pašto viršininkė, lenkė Vladislava Kostkevičiūtė. Tokių žmonių nevalia užmiršti – jie   visiems laikams  tapo šios vietovės garbės piliečiais.