"Brazilija!" - sušuko į Vandžiogalą užsukęs pakeleivis, išvydęs pagrindinėje miestelio aikštėje prie bažnyčios išdėstytą skuduryną. Vandžiogalos "nacionalinė vertybė" - padėvėtų rūbų turgus, kuris kiekvieną dieną sukviečia gyventojus pasikuisti skudurų krūvose. Šiltomis vasaros dienomis "ekspozicija" grožėjasi ant šalia esančios kapinių tvoros, o praėjusį Didįjį Penktadienį net prie kelių pardavėjų sąstatų pirkėjus viliojo ritminga muzika!
Čia žmogus nebegimsta ir nebemiršta be garsiųjų Vandžiogalos skudurų turgų! Antai skambant varpams iš bažnyčios išnešamas karstas pro krūvas "puošmenų": gyvenai, vandžiogalieti, tarp skudurų, ir pro juos iškeliauji į amžinybę!
Prieš didesnes valstybines ar bažnytines šventes lydi nuolatinis nerimas: kas nuo šeštos valandos ryto galės pabudėti ir neleisti skudurų turgui okupuoti aikštelės, kur atvykusiam pastatyti automobilį? Kur akis dėti, ką pasakyti svečiams iš Kauno, Varšuvos ar Briuselio? Nors skradžiai žemėn prasmek!
Vasario 16 šventė ar Velykos yra niekai, palyginti su švente ir džiaugsmu, kurį atveža padėvėtų rūbų pardavėjai: čia plūsta minios, ištroškusios pasidabinti. "Mums kultūros nereikia, mes ją pigiai perkame skudurų turgelyje!" - džiaugiasi "auksinės gerklės" savininkas.
Bet netrukus Vandžiogalos ekonomiką ištiks baisi krizė, nes aikštelės viduryje atsirado užrašas, draudžiantis rengti turgus be seniūnijos leidimo. Pasirodo, jog jie jie iki šiol vykdavo nelegaliai. Kur tai matyta - "šešėlinė ekonomika" vidury baltos dienos pagrindinėje aikštėje!?
Turgus Vandžiogalai pasitarnautų, jam net numatyta vieta, berods prie gaisrinės (jei užsiliepsnotų netyčia skudurai...). Kad bent ekologiškų burokėlių būtų galima nusipirkti! Bet čia juk Vandžiogala ir jos vertybė - skudurynas...