„Matko, nie opuszczaj nas“ („Motina, neeapleiski mūsų“) - daugelį metų šią giesmę kiekvieną sekmadienį prieš Šv. Mišių pradžią Švč. Trejybės bažnyčioje gieda lenkų giesmininkai, kreipdamiesi į Dangiškąją Dievo Motiną.

Nuo seniausių laikų Vandžiogala garsėjo bažnytiniu lenkų choru. Daugiau nei iš 50 parapijos kaimų ir vienkiemių sekmadieniais ir per šventes tikintieji gausiai rinkdavosi į Švč. Trejybės bažnyčią. Bažnyčiai patarnaujančių vargonininkų pareiga buvo ne tik patiems groti Šv. Mišių liturgijoje, bet ir mokinti, paruošti giesmininkus bažnytiniam chorui. Anais laikais norinčių giedoti bažnytiniame chore nestigo. Jame giedojo ne tik entuziastai iš miestelio, bet jungėsi ir balsingi žmonės iš atokesnių parapijos kaimų ir vienkiemių.

Žmonės tada čia kalbėjo lenkiškai, didžioji dauguma jų net nemokėjo lietuvių kalbos, todėl choras buvo lenkų. Choristų skaičius visiems susirinkus siekdavo trisdešimt.

XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje prasidėjo tautinis atgimimas ir Vandžiogalos krašto radikalus lituanizavimas palietė ir Vandžiogalos lenkų chorą. Jiems buvo draudžiama giedoti viešuose miestelio renginiuose, šventėse, už bažnyčios ribų. Kai kurie draudimų nepaisę choristai buvo baudžiami uždarant juos į daboklę ir piniginėmis baudomis. Į miestelį atvykę šaulių ir tautininkų organizacijų atstovai bandė įkalbėti choristus palikti lenkišką chorą ir kurti naują – lietuvišką. Vis dėlto choristai nepasidavė jokiems įkalbinėjimams ir liko ištikimi tradicijai, tikėjimui ir kalbai.

XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, užėjus vokiečiams, įsitvirtinus jų valdžiai, keleto lenkų choristų ir jų rėmėjų ūkius nusavino atvykę vokiečių kolonistai. Susidarė įtempti santykiai, todėl tikintiesiems lenkams, bažnyčiai ir choristams šis vokiečių okupacijos laikotarpis buvo kupinas įvairių iššūkių. Bet lenkų choras neišsigando, neišsisklaidė, toliau drąsiai meldėsi ir giedojo Švč. Trejybės bažnyčioje.

Didžiausi iššūkiai užgriuvo užėjus sovietams. Apie 1947 metus prasidėjo trėmimai į Sibirą, nacionalizacija, kolūkių kūrimas. Tai stipriai supurtė miestelio bendruomenę, tikinčiuosius, bažnyčią, choristus. Pasipylė gausybė skundų ir provokacijų. Lenkai choristai nepabūgo ir toliau tęsė maldos, giedojimo tradicijas, rodydami pavyzdį ir tarsi patvirtindami tiesą – jei Dievas su mumis, tai kas gi prieš mus?

Visa ši ilgaamžė istorija – įvairūs iššūkiai ir sunkumai - lenkų giesmininkų Vandžiogaloje nesugniuždė ir nesunaikino, atvirkščiai, juos užgrūdino. Tai puikus pavyzdys ir priminimas ateinančioms kartoms, kad dėl Dievo, Garbės, Tėvynės visuomet tenka kovoti ir nukentėti.

Todėl ir šį spalio 10 dienos Marijos Rožančinės sekmadienio rytą vandžiogaliečiai lenkai giesmininkai, kaip visada, giesme, jau čia tapusia himnu „Matko, nie opuszczaj nas“, prašo ir tikisi Dangiškosios Dievo Motinos pagalbos ir užtarimo kasdieniniuose darbuose bei naujuose šio modernaus laikotarpio iššūkiuose.