Nepasiklysti keliaujantiems piligrimams ieškant Dievo artumo, Jo malonės šaltinių, laiko ženklų, nuo amžių įspaustų gilių rėžių ąžuolo medyje ir žmonių širdyse, padėkos vaizdiniuose, dar gyvų liudytojų ar tokius prisimenančių žmonių pasakojimuose ir liudijimuose apie čia vykusius ir tebevykstančius ypatingus įvykius, reiškinius, perspėjimus, atsivertimus, pagijimus nuo fizinių ir dvasinių ligų visada padeda vandžiogaliečiai lenkai.
Nors šių laikų Vandžiogalos vietovė ir jos Švč. Trejybės bažnyčia nėra įtrauktos į žemėlapius kaip piligrimų lankytina vieta, bet apie ją nuo amžių žmonių iš lūpų į lūpas perduodama žinia nėra užmiršta.
Tuo rūpinasi vandžiogaliečiai. Kantrybė, įdėtas darbas puoselėjant, saugant ir garsinant šią šventovę duoda gražius vaisius. Atgyja primiršta šios vietos lankymo piligrimystės dvasia. Tai parodo atvykstančios piligrimų grupės, norinčios pasimelsti prie stebuklais ir malonėmis garsėjančio Vandžiogalos Nukryžiuotojo. Votų – padėkos ženklų - gausa prie kryžiaus, ąžuolinėse grindyse keliais ėjusių aplink altorių žmonių paliktos maldos ir skausmo rievės, tokias jau retai kur bepamatysi, - tai ženklai, kurie visada liudijo ypatingą vietą, parodė tam tikrą jos reikšmę ir statusą. Jiems atsirasti reikėjo daugybės metų žmonių maldų, fizinio ir dvasinio skausmo, prašymų ir maldavimų. Dievo gailestingumo versmė gaivino ir gydė tuos žmones. Tai vyko vakar, vyksta ir šiandien. Visa tai jaučia ir supranta piligrimai, tą paliudija ir vandžiogaliečiai lenkai.
Viliamės, kad greitu laiku Vandžiogalą, jos ypatingą šventovę iš naujo atras keliaujantys piligrimai ir maldininkai, kaip ją jau yra atradę pažintinių kelionių po Lietuvos provinciją mėgėjai ir svečiai iš užsienio.
Ričardas Jankauskas