Smagu priminti žodžius, rodos, pasakytus konkrečiam, pažįstamam, gerbiamam žmogui. Jis kalbėjo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi”. (Lk 9, 23) Tokia buvo Juzefa Cerpinskaitė Chmielevska (Józefa z Cierpińskich – Chmielewska, 1857 – 1944). Apie ją likę tik senųjų Vandžiogalos miestelio gyventojų lenkų pasakojimai. Iš jų sužinome, kad ši moteris, lenkų bajorė, Boreko dvaro valdytoja, buvo veikli, talentinga, tolerantiška ir išsilavinusi. Ji puikiai tvarkėsi ne tik Boreko dvare, bet ir jam priklausiusiuose polivarkuose. Net ir prasidėjus tarpukario žemės reformai, labai nepalankiai dvarui (tada buvo atimta nemažai žemių), ponia Chmielevska sugebėjo išlaikyti, išgelbėti dvarą ir jo žmones nuo bankroto.

Laikotarpis buvo labai sudėtingas. Tik Dievo Apvaizdos ir dvaro valdytojos išminties, valios ir kantrybės dėka dvaras išliko ir buvo kultūros, švietimo ir karitatyvinės pagalbos židinys.
Ponia Chmielevska ( į ją visi taip kreipdavosi) gerai išmanė mediciną, o ypač liaudies mediciną. Pati gamindavo vaistažolių antpilus ir tepalus. Pati yra ir pagelbėjusi - išgydžiusi ne vieną ligonį, už tai neėmusi jokio atlygio. Turtingoje Boreko dvaro bibliotekoje, tarp įvairiausių knygų, buvo nemažai ir literatūros apie mediciną.
Katalikė, nuoširdžiai tikinti ponia Chmielevska labai vertino Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią, garbino joje esantį stebuklais garsėjantį Nukryžiuotąjį, visada dalyvaudavo Šv. Mišiose. Ponia labai mylėjo ir miestelio vaikus. Šie, tai jausdami, visada sekmadieniais bažnyčioje ir šventoriuje laukdavo ponios. Ir ponia niekada jų neužmiršdavo – visada juos vaišindavo saldainiais „Tilka“. Ji labai dosniai aukodavo bažnyčiai. Labdaringos moters dėka tarpukariu bažnyčia įsigijo naujų liturginių drabužių, įvairių liturginių reikmenų. Jos didelis finansinis indėlis buvo ir atsiskaitant už naujai padarytą ąžuolinį didįjį altorių. Ponia Chmielevska negailėjo savo lėšų įvairiems bažnyčios remonto darbams, taip pat bažnyčios tarnams išlaikyti. Jos nupirkta ir paaukota Šv. Juozapo statula (terrakota), esanti Švč. Mergelės Marijos altoriuje, mums simboliškai primena šios moters meilę Dievui, darbštumą ir atsidavimą bažnytinei bendruomenei ir šio krašto žmonėms.
Dvarininkė, lenkų bajorė Chmielevska tęsė stiprių, talentingų XIX-XX amžių Vandžiogalos krašto moterų plejadą ( Zofija Chlopicka), kurios savo darbštumu, talentu ir kūryba turtino ir garsino Liaudos kraštą.
1941 metais, užėjus sovietams, Boreko dvaras buvo konfiskuotas, jame esanti vertinga biblioteka suniokota. Nieko neliko? Liko gražūs gerų žmonių prisiminimai apie nuostabią ponios Chmielevskos širdį ir puikius darbus. Liko keletas jos laidotuvių nuotraukų. Mirė ponia Chmielevska 1944 metų žiemą ne savo dvare... Ilsisi Vandžiogalos bažnyčios senajame šventoriuje.
Visagalis laikas negali sunaikinti kadaise gyvenusių garbingų žmonių atminimo... Jų gyvenimas byloja dabarčiai apie tikrą žmogiškumą, kuris visada turi būti pamatinė vertybė.