Vandžiogaliečiai lenkai, šio krašto ūkininkai, buvo pradėti tremti į Sibirą jau 1941 metų pavasarį. Netrukus prasidėjo karas. Karui einant į pabaigą, 1944 metų rudenį, vėl prasidėjo Vandžiogalos krašto lenkų ūkininkų trėmimai į Sibirą, kurie tęsėsi iki 1953 metų pavasario.
Baisūs tai buvo laikai. Niekuo nenusikaltę žmonės, katalikai, šimtmečius čia gyvenę, sąžiningai dirbę žemę, auginę vaikus, sovietinės valdžios ir vietinių komunistų buvo įvardinti kaip „banditai“, „buožės“ ir „liaudies priešai“, jų žemė, namai ir visas turtas konfiskuojami, o jie masiškai tremiami į Sibirą be teisės kada nors sugrįžti į gimtą kraštą.
Ne visi jie ištvėrė tremtį, daug jų liko Sibiro kapuos. Likę gyvi, į Lietuvą grįžti negalėjo. Daugelis jų po tremties išvyko į Lenkiją. Dalis grįžo, bet glaudėsi didesniuose miestuose, ieškodami darbo ir duonos kąsnio.
Sunkus ir problematiškas buvo jų gyvenimas sugrįžus. Nors ir reabilituoti, bet vistiek sovietinės valdžios buvo laikomi „liaudies priešais“. Todėl niekas apie juos nerašė ir geru žodžiu neminėjo, o jie patys vengė apie savo tremtį pasakoti net savo vaikams ir anūkams.
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų mūsų vietovėje, deja, taip ir nebuvo įkurta Sibiro tremtinių draugija, tad nėra surinkta jokios dokumentinės medžiagos apie vadžiogaliečių likimą Sibire.
Vandžiogaliečiai lenkai ragina dar gyvus Sibiro tremtinius, jų šeimos narius parašyti savo tremties istorijas ir prisiminimus. Turime tai padaryti būsimų kartų labui. Neužrašius šių istorijų, ateities kartos nežinos apie šį skaudų laikotarpį, kaip jau dabar nebežino savo vietovių, buvusių kaimų ir vienkiemių pavadinimų ir juose gyvenusių žmonių likimų. Vandžiogalos lenkai imasi šios atsakingos misijos – rinkti tremtinių pasakojimus ir kaip brangų turtą juos publikuoti ir saugoti Vandžiogalos Lenkų bibliotekoje. Mums galima rašyti lietuvių ir lenkų kalbomis el. paštu:
arba adresu: Vandžiogalos Lenkų biblioteka
Kėdainių g.26, Vandžiogala
Kauno rajonas
Ričardas Jankauskas