Be didelių iškilmių, be būrio žmonių, kukliai ir santūriai, kaip reikalauja griežtos pasaulinės pandemijos, karantino sąlygos, vandžiogaliečiai lenkai paminėjo 158 – ąsias 1863 metų sausio sukilimo metines.
Jie padėjo gėlių, uždegė žvakes ant sukilimo dalyvių ir jų rėmėjų kapų senajame bažnyčios šventoriuje. Visada prisimename savo tautiečius, kovotojus už išsivadavimą iš carizmo jungo, ir didžiuojamės jais. Gal ne visi jie buvo didžiai išmintingi ir išsilavinę, bet tikrai giliai tikintys ir trokštantys laisvės. Jiems didžiulė šlovė ir garbė per amžius! Sukilėliai suprato, kad tas laisvės nevertas, kas negina jos. Jų didvyriška kova ir auka už laisvę įkvėpė ne vieną kovotojų kartą.

Vandžiogaliečiai, sukalbėję „Viešpaties Angelo maldą“, prisiminė ir pagerbė visus, kovojusius 1863 metų sukilime, tris kartus paskambindami senuoju 300 metų turinčiu varpu. Būtent šis varpas prieš 158 metus kvietė į sukilimą. Ši relikvija tarsi priminė, kad laisvė – amžina vertybė, ir kova už ją vyksta nuolatos.