,,Niekuo nesidomėdamas prarandi ir atmintį”, - perspėja mus Johanas Volfgangas Gėtė. Atmintis ne tik padeda pagerbti praeitį, bet ir perspėja, moko lyginti, vertinti žmones, jų gerumą. Prabėgo jau daugiau nei 30 metų nuo tragiško įvykio, kurį sunku pamiršti, kuris išliko atmintyje. 1988 metais rugpjūčio mėnesį, po Žolinės atlaidų, grįžome kartu su parapijos klebonu kunigu P.Gaižausku iš miesto ir prieš bažnyčią ant neštuvų pamatėme pastatytą karstą. Diena buvo karšta, todėl iš tolo pasitiko mus stiprus specifinis žmogaus lavono kvapas. Karstą atlydėję žmonės pasakė, kad tai Kleopo Binevičiaus (Kleofas Biniewicz) palaikai.
Jis buvo žvėriškai nužudytas savo tėvų sodyboje Terespolio kaime. Ten gyveno vienas, todėl neaišku, kiek laiko prabuvo, kol žmonės jį surado...
Kleopas Binevičius buvo neeilinis žmogus, todėl ir mano vaikystės prisiminimai apie jį yra labai ryškūs. Pamenu: visada atėjęs pas mus lenkiškai katalikiškai pasisveikindavo, pabučiuodavo ranką mano bobutei, mamai, tetai ir kitoms moterims. Visada atsisėsdavo ant suolo, prie lango, ir pasakodavo savo kelionių įspūdžius: kur keliavo, ką matė ir ką aplankė. Pasakodavo labai vaizdžiai, kaip koks aktorius – su intonacija ir gestais, todėl visi kaip pakerėti ir nuščiuvę jo klausydavosi. Gražus vyras buvo: aukštas, lieknas, garbanotais plaukais, gražiai, tvarkingai apsirengęs, pasikvėpinęs, - visus nuteikdavo šventiškai. Man taip pat labai patiko ne tik jo išorė, bet ir bendravimo būdas. Paskui Kleopas eidavo į bažnyčią pasimelsti ir pas kunigą atlikti išpažintį. Keletą kartų per metus iš mūsų skolindavosi kopėtėles ir šventoriuje priešais bažnyčią atnaujindavo (dažydavo) paminklą su Švč. Mergelės Marijos skulptūra (pastatė prie savo mylimos sesers kapo). Sesuo Kazimiera mirė 1943 metų pavasarį – ją pakirto džiova jauną, vos 28 metų amžiaus. Kleopas, dažydamas Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, visada verkdavo ir sielodavosi dėl sesers likimo. Man, šalia stovinčiam, pasakodavo, kokia gera ir graži buvo jo sesutė. Kazimieros veidas - kaip Švč. Mergelės Marijos...
Kleopas Binevičius (Kleofas Biniewicz) buvo labai tikintis, tikrai religingas lenkas. Jis labai gerbė savo motiną Zofiją ir be galo mylėjo seserį Kazimierą, kurią apraudodavo visą savo gyvenimą. Nors Terespolio kaimas gerokai nutolęs nuo Vandžiogalos, Kleopas visada pėsčiomis eidavo į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią į lenkiškas mišias. Jam be galo patiko lenkų giesmininkų atliekamos giesmės. Jis giesmininkams iš savo kelionių visada parveždavo dovanų. Daug aukodavo bažnyčiai. 1957 metais praplečiant bažnyčios altorius, jis finansavo angelo skulptūrą, taip pat prisidėjo perkant šventųjų paveikslus, padovanojo bažnyčiai gedulingus užtiesalus. Visada paremdavo parapijoje tarnavusius kunigus ir bažnyčios tarnus. Jam tai buvo garbės reikalas.
Vėliau paaiškėjo mirties priežastis: sulaužytas krūtinkaulis ir daugybiniai šonkaulių lūžiai. Žmogžudžiai, tikriausiai apiplėšimo tikslu, jį kankino, mušė ir sulaužė visus krūtinės kaulus. Beje, žmogžudžiai taip ir nebuvo surasti. Šitaip Kleopas Binevičius baigė savo žemiškąją kelionę, pažymėtą kankinio mirtimi Terespolio kaime tėvų sodyboje. Tai buvo tikrai išskirtinis žmogus, net ir po tiek metų išlikęs atmintyje. Tai pavyzdys, kaip reikia mylėti Dievą, bažnyčią, savo artimuosius. Drąsiai galima teigti, kad šitas žmogus – tai vienas iš tų daugybės šventųjų, apie kuriuos nedaug kas žino, niekas nekalba, bet jie egzistuoja. Todėl būtina prisiminti, pasakoti ir rodyti mūsų krašto šventuosius kankinius, vienas kurių ir buvo mūsų tautietis Kleopas Binevičius (Kleofas Biniewicz).
Ričardas Jankauskas