Birželio 30 dieną vandžiogaliečiai lenkai, susirinkę Lenkų bibliotekoje, paminėjo kraštiečio, žymaus lenkų poeto ir prozininko, literatūros mokslininko, intelektualo Czesław Miłosz (Česlovo Milošo) 109-ąsias gimimo metines. Prisiminimuose atgijo jo pirmoji kelionė į Vandžiogalą. Prisiminėme dar ankstesnius susitikimus su jo broliu Andrzej Miłosz (Andžejumi Milošu) Vandžiogaloje dar 1987 metais, „perestrojkos“ laikais, jo didelį norą sutvarkyti apleistą, medžiais, krūmais apaugusią senąją Milošų giminės kapavietę su joje esančiais apgriuvusiais paminklais.

Prisiminėme ir vėlesnius jo vizitus su lenkų intelektualais iš Varšuvos ir Krokuvos universitetų. Įsimintini ir 1992 – ieji, kai Vandžiogalos šventoriuje savo protėvių kapavietę aplankė jo brolis Czesław Miłosz, pirmą kartą po penkiasdešimties metų atvykęs į Lietuvą ir į Vandžiogalą.
Lenkų bibliotekoje susėdę už stalo, vartėme anų metų nuotraukas, skaitėme laiškus, kuriuose autorius domėjosi savo giminės kapavietės tvarkymu. Laiškuose visada būdavo padėkos žodžiai šių eilučių autoriui už kapavietės priežiūrą. Įvykę susitikimai padarė ypatingą įspūdį Vandžiogakos lenkams. Su pagarba kasmet birželio pabaigoje minime Nobelio premijos laureato poeto Czesław Miłosz gimtadienį ir kartu prisimename, jog visi Milošų giminės atstovų vizitai Vandžiogaloje irgi vykdavo birželį.

Šiemet jau balandžio mėnesį buvo pagalvota apie dovaną 109- osioms poeto gimimo metinėms. Buvo nuspręsta, kad geriausia dovana – tai kapitalinė Milošų giminės kapavietės restauracija. Darbai dviem etapais vyko du mėnesius. Pirmasis etapas – sutvarkyta tvora, antrasis - atnaujinti paminklai ir jų užrašai. Darbai pabaigti tik prieš kelias dienas, pasodintos naujos gėlės. Vandžiogaliečiai lenkai mano, kad tai geriausia dovana poetui, taip mylėjusiam savo protėvius... Amžinybėje jie tikriausiai tuo džiaugiasi.