Gausios lenkų Liutkevičių giminės graži tradicija kasmet susitikti tęsiasi beveik pusę amžiaus. Kasmet birželio antroje pusėje, apie Jonines, ar iškart po jų, kelių kartų šios giminės atstovai susirinkdavo į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią, kur visada būdavo aukojamos šv. Mišios už šios giminės mirusiuosius, lankomi jų kapai senajame bažnyčios šventoriuje ir miestelio kapinėse. Vėliau susitikimas tęsdavosi namuose. Visiems būdavo linksma, kadangi tai žmonės, apdovanoti muzikiniu talentu, mylintys dainą.
Taip jau susiklostė, kad kiekvienais metais būdavo paskiriamas atsakingas asmuo, kuris organizuodavo susitikimą.

Deja, net šeši uoliausi šios tradicijos puoselėtojai – „sargai“ - jau iškeliavo anapilin... Todėl   natūraliai iškilo klausimas, ar jaunesnioji karta supras, ar norės, ar pajėgs perimti ir tęsti šią taip nuoširdžiai jų tėvų puoselėtą giminės tradiciją? Nėra ko slėpti, ilgi sovietmečio metai be gyvojo tikėjimo išbalansavo ne vieną kartą, labai lengva buvo nutolti nuo pamatinių vertybių. Bet tai, ką paliko tėvų karta, negali būti pamiršta.

Šiais metais jaunesniuosius Liutkevičių giminės atstovus pakvietė ir ilgametę giminės tradiciją tęsti paragino šviesios atminties senolių Jono ir Jadvygos anūkė Leonija. Sekmadienį Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje devintą valandą lenkų kalba buvo aukojamos šv. Mišios už Liutkevičių giminės mirusiuosius. Į jas atvyko nemažai jaunesnės kartos giminių. Tai teikia viltį, kad prasminga tradicija tęsis ir tėvų bei senelių dvasinis palikimas taps jaunosios kartos gyvenimo pagrindu. Juk praeitis nutiesia tiltą ateičiai...