Po ilgokai trukusios visuotinės pandemijos sukeltos baimės – karantino - žmonės dar labai nedrąsiai sugrįžta į bažnyčią. Praėjusį sekmadienį Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje vyko nuo seno garsūs Švč. Jėzaus Širdies atlaidai. Kadaise jie vykdavo net tris dienas, pradedant penktadieniu ir baigiant sekmadieniu. Iš visur į atlaidus atvykę maldininkai netilpdavo bažnyčioje. Jie būriuodavosi šventoriuje, vieni keliais eidavo aplink bažnyčią, kiti bažnyčios viduje – apie didįjį altorių, kuriame yra stebuklais ir malonėmis garsėjantis kryžius su Kristaus kančia.

1796 metais gavus popiežiaus Pijaus VI-ojo indultą, Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje buvo įsteigta Jėzaus Širdies brolija, kuri buvo skaitlinga – turėjo daugiau nei du tūkstančius narių, ir ne vien iš Vandžiogalos krašto, bet ir iš Kauno, Jonavos ir Kėdainių, todėl šie atlaidai buvo gausiai lankomi. Švč. Trejybės bažnyčia tapo dvasiniu traukos centru mūsų krašte.

Prėjusį sekmadienį, dar prieš Šv. Mišių pradžią, bažnyčioje susirinkę maldininkai kartu su lenkų giesmininkais giedojo Švč. Jėzaus Širdies litaniją ir kitas birželinių pamaldų giesmes. Šv. Mišiose lenkų kalba dalyvavo ir Lenkų kalbos mokyklėlės mokiniai su mokytoja Leonija, mišias aukojo parapijos klebonas kunigas ir poetas Skaidrius Kandratavičius. Joms pasibaigus įvyko Eucharistinė procesija, kurios metu sekmadieninės mokyklėlės mokinės nešė pagalvėlę su simboline Švč. Jėzaus Širdimi. Šį Švč. Jėzaus Širdies simbolį – širdį – pagalvėlę – daugiau kaip prieš šimtą metų bažnyčiai paaukojo viena iš Jėzaus Širdies brolijos narių – dosni bažnyčios rėmėja – ponia Chmielewska iš Boreko dvaro. Po procesijos vyko Šv.Mišios lietuvių kalba.

Nors ir kukliai, bet jaunatviškai šiemet vyko Švč. Jėzaus Širdies atlaidai Vandžiogaloje. Pasibaigus bažnytinei šventei Lenkų kalbos mokyklėlės mokiniai išskubėjo į kitą šventę – mokslo metų užbaigimą.