Prisimenu nepakeliamą akies skausmą ir žydinčių alyvų kvapą. Gegužės mėnesį alyvos visada primena vieną nutikimą – nelaimę vaikystėje. Buvau visai dar vaikas, ne ką galėčiau daugiau prisiminti iš tų dienų. Šitas įvykis neužmirštamas.
Su draugais prisirinkę išmestų, jau panaudotų medicininių švirkštų su adatomis, kurių rasdavome šiukšlių dėžėje prie ligoninės veikusios nacionalizuotoje Vandžiogalos klebonijoje, žaidėme prie bažnyčios šventoriaus alyvų krūmuose. Pritraukdavome švirkštus vandens ir pro adatą leisdavome čiurkšles. Pamenu: iškėlęs aukštai virš galvos švirkštą per aštrią adatą leidau čiurkšlę.
Ar mane kas pastūmė, ar užkliuvęs už medžio virtau aukštielnikas? Kas žino. Deja, švirkštas, išsprūdęs iš rankų, smigo man į akį. Persmelkė baisus skausmas. Ištraukęs įsmigusį švirkštą trenkiau žemėn. Labai išsigandęs namo bijojau eiti, tad nubėgau į bažnyčią ieškoti savo močiutės, kuri atrakindavo ir tvarkydavo bažnyčią. Prisimenu, bažnyčia buvo atrakinta ir tuščia, močiutės ten nebuvo. Greitai nuskubėjau už didžiojo altoriaus prie ten esančios pietos ir atsiklaupęs ilgai verkiau. Ten aš maldavau Dievo Motinos ir jos sūnaus Jėzaus Kristaus padėti, gelbėti. Iš močiutės buvau girdėjęs, kad Jėzus ir Marija gydo, kad padeda, kai užklumpa liga ar kokia kita bėda. Aš pats buvau matęs, kaip žmonės, eidami keliais aplink altorių, verkdavo ir prašydavo sveikatos. Gerai pamenu, kad po mano ilgo verkimo ir pagalbos maldavimo, skausmas pradėjo rimti, nustojo bėgti kraujas, pramerkiau akį. Mano močiutė surado mane, už altoriaus suklupusį prie pietos. Nepamenu, ar jai pasakiau, ar nutylėjau apie savo nelaimę. Niekas manęs nebarė ir niekados nieko nesakė. Dar daug dienų po gegužinių pamaldų, kada močiutė šluodavo bažnyčią, nuėjęs už didžiojo altoriaus, kaip mokėjau, taip aš dėkojau Jėzui ir Marijai už išgydytą akį.
Dabar, prabėgus daugiau nei pusei amžiaus, matai žmones ir girdi jų liūdnas istorijas, kai reikia, atrodo, nedidelės pagalbos: į akį įsminga šakelės atplaiša ar gėlės spyglys, žmogus netenka regėjimo ir niekas negali jam padėti. Man į akį įsmigo iš šiukšlių dėžės ištraukto medicininio švirkšto plieninė adata. Ir nieko –akis išliko.Taip šiandien gal daugelis pasamprotautų, bet aš to ,,nieko” vertę kviečiu apmąstyti. Juk įvyko stebuklas – didžiulė dovana neklaužadai. Neužmirštama, neįvertinama dovana. Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios nuo amžių stebuklais garsėjantis Nukryžiuotasis išgirdo vaiko prašymą, pasigailėjo, išsaugojo regėjimą, išsaugojo akių šviesą. Argi tai ne stebuklas? Aš kiekvieną pavasarį vis bandau suvokti, kodėl man ypač svarbios alyvos gegužės mėnesį? Aš jas galiu matyti…Dar svarbiau: aš jaučiu stebuklo, kvepiančio alyvomis, galią.
2010 metais didžiajame altoriuje prie Nukryžiuotojo kojų pakabinau votą – padėkos ženklą, liudijantį apie stebuklingai išgelbėtą mano akių šviesą.
Ričardas Jankauskas
