Prieš daugiau nei pusę amžiaus, sovietmečio laikais, vyravo tam tikra laidotuvių kultūrinė tradicija, kuri turėjo įtakos net laidotuvių vainikams – tada jie buvo daromi iš metalo. Metaliniai laidotuvių vainikai buvo rankų darbo, todėl labai brangūs. Jų kiekis laidotuvėse liudijo žmonių finansines galimybes. Šie vainikai buvo su skardos lapais, išraižytais iš metalo, norima spalva nudažytais gėlių žiedais. Žmonės tikėjosi, kad metalinis vainikas kapuose bus ilgą laiką, nebereikės ten nešti ir sodinti gyvų gėlių. Bet tie vainikai praėjus kuriam laikui tapo nemadingi.. Daugeliui nepatiko, kad laidotuvių procesijos metu nešami jie barškėjo, o greitai paaiškėjo, kad ne tokie jie ir ilgaamžiai – lauko sąlygose greitai surūdyja.

Todėl ilgiau stovėdami kapinėse, atremti į paminklą ar tvorelę, jie prarasdavo savo išvaizdą. Kai kas bandė juos įrėminti po stiklu ar perdažyti iš naujo metalinius lapus ir gėles, bet būdami lauke jie netrukus vėl prarasdavo savo puošnumą. Galų gale jų buvo atsisakyta.
Atėjo kita mada - dirbtinių popierinių gėlių, mirkytų parafine.
Vandžiogaliečiai lenkai išsaugojo keliolika praėjusio amžiaus metalinių vainikų, kurie dabar kabo senojoje varpinėje ant sienų, liudydami anų laikų laidotuvių kultūrines tendencijas. Šiandien šie vainikai atrodo gana egzotiškai.