Trumpam pravėrus praeitį, negalima nepasidžiaugti Vandžiogalos miestelio klestėjimo laikais. XIX amžiaus pabaigoje sekmadieniais ir šventadieniais Vandžiogalos parapijiečiai gausiai rinkdavosi į bažnyčią. Taip būdavo ne tik tada, kai parapija buvo didelė ir jai priklausė dabartinės Babtų ir Labūnavos parapijos, kurios vėliau atsiskyrė, bet ir tada, kai parapijos ribos susiaurėjo. Nenuostabu, kad buvo jaučiamas poreikis parapijos bažnyčią praplėsti. Todėl 1888 metais Vandžiogalos klebonas Mikołaj Wirszyłło (Mykolas Viršila) padedant parapijiečiams - lenkų bajorams ūkininkams - padidino bažnyčią, pristatydamas presbiteriją ir prieangį.

O kad bažnyčia būtų matoma iš tolo, virš prieangio pastatė bokštą.
Šis ir vėlesni laikotarpiai buvo miestelio plėtros ir vystymosi metas. Miestelyje daugėjo gyventojų, jų skaičius peržengė tūkstantį. Jame buvo 114 sodybų, iš jų 72 priklausė žydų tautybės gyventojams. Vandžiogaloje tuomet buvo išgrįstos akmenimis gatvės, veikė turgavietė, 17 parduotuvių, 2 karčemos, keletas arbatinių, 3 malūnai, odų apdirbimo dirbtuvė, pirtis, arklių nuomos punktas. Buvo ir pradžios mokykla, valsčiaus savivaldybė, sveikatos punktas, paštas, policijos nuovada, pieninė, kelios kalvės, darbavosi ir daug visokių paslaugų teikiančių amatininkų, veikė smulkaus kredito draugija. Vandžiogalos miestelis sparčiai vystėsi ir nedaug atsiliko nuo to meto senosios Europos miestelių. Čia buvo viskas: įvairiakultūrinė terpė su savo tikėjimu, tradicijomis ir kultūra, klestėjo verslas ir įvairūs amatai. Tai buvo geriausi miestelio laikai, jo renesansas.
Žvelgiant iš laiko perspektyvos, šiandienos Vandžiogala neprilygsta buvusiam ano šimtmečio miesteliui. Laiko negandos ir žmonių abejingumas palietė šį miestelį, bet malonu, kad suremontuota jo bažnyčia šviečia iš tolo ir kalba, kas yra amžina ir nesugriaunama.