Viena ryškiausių lietuvių – lenkų priešpriešų Vandžiogalos krašte įsiplieskė 1918 metų pabaigoje – 1919 pradžioje. Kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, tuometiniam Vandžiogalos valsčiui buvo priskirta dabartinė Vandžiogalos seniūnija, taip pat dalis dabartinių Kėdainių ir Jonavos rajonų kaimų. Tačiau Vandžiogalos miestelio ir valsčiaus apylinkių lenkų kilmės gyventojai laukė maršalo Józef Piłsudski (Juzefo Pilsudskio) puoselėtos Lenkijos ir Lietuvos jungtinės valstybės atkūrimo, todėl jie sudarė savo valsčiaus savivaldybę, pavadinę ją „Parafialny Komitet Ludowy“ („Parapijinis Liaudies komitetas“), taip pat subūrė savo policiją, įsteigė mokyklą ir jas paženklino Lenkijos valstybiniu herbu – ereliu.
Vandžiogaliečiai pareikalavo, kad Lietuvos Respublikos vyriausybė pripažintų Vandžiogalos Lenkų Respubliką. Jie taip pat atsisakė mokėti mokesčius, stoti į Lietuvos kariuomenę, ignoravo lietuvių kalba rašytus įsakymus. Šios organizacijos komiteto veiklai vadovavo vietos bajorai dvarininkai Chmielewski, Chołod, Skirgajło, Halena Skirgajło-Jagiełłowicz (Chmieliauskas, Cholodas, Skirgaila, Halena Skirgailaitė – Jagelavičienė) ir kiti. Paminėtų bajorų šeimų sūnūs kovojo lenkų legionuose. Prie valsčiaus komiteto organizavimo prisidėjo ir tuometinis parapijos klebonas Kazimierz Mockus (Kazimieras Mockus). Susidariusiai padėčiai likviduoti į Vandžiogalą atvyko Kauno karo komendanto J.Mikuckio vadovaujamas šimto karių būrys. Kauno karo komendantas J.Mikuckis vietos valdžios pareigūnams lenkams išaiškino, kad Vandžiogala yra Lietuvos dalis ir vietos valdžia turi paklusti šalies vyriausybei ir jos įsakymams, visa dokumentacija turi būti vedama lietuvių kalba, miestelyje turi būti iškabinti Lietuvos valstybės ženklai. Susirinkę miestelio gyventojai pasipriešino karo komendantui – įvyko konfliktas. Jėgos buvo nelygios. Taip Vandžiogalos Respublika buvo likviduota. Vietos pareigūnais buvo paskirti lietuviai atsiųsti iš Kauno Jų apsaugai buvo paliktas karių būrys.
Tačiau atgarsiai apie Vandžiogalos Respubliką išliko dar ilgai. Raštvedyba lietuvių kalba buvo pradėta naudoti tik 1923 metais. Vietos gyventojai naujai tvarkai priešinosi dar ilgai. Buvo įsteigtos lenkiškos pogrindinės „Pochodnia“ draugijos mokyklos. Tačiau negaudamos iš niekur paramos, persekiojamos, jos buvo uždarytos. Lietuvybei gaivinti į Vandžiogalos valsčių iš šalies gilumos buvo siunčiami lietuviai mokytojai, taip pat administracijos ir policijos pareigūnai. 1932 metais Vandžiogaloje atidaryta moderni dviejų aukštų pradžios mokykla. Ten kartu mokėsi lietuviai, rusai, žydai. Lenkų kalba ten pamokos nevyko. Visa lenkų kultūrinė ir švietėjiška veikla buvo uždrausta.
Ričardas Jankauskas