Tautietį Stanislovą sutikome pačiame darbų įkarštyje. Senolis pradėjęs skaldyti dar neseniai atvežtą miškovežį ką tik supjautų uosinių malkų. Krūva išties nemaža, darbo tikrai daug ir jis ne iš lengvųjų. Paklausėme, ar neprašys talkos, kad kažkas padėtų. „Nebėra ko prašyti, visi mano draugai ir pažįstami jau seniai numirę, likau vienas. Manau, neskubėdamas ir vienas iki Kalėdų tikriausiai suskaldysiu ir sudėsiu į rietuvę. Malkos nors storos, bet gerai skyla, o kurios neskyla, suduodu su dešimties kilogramų kūju - ir tvarka... Užeikime į vidų, - pakvietė Stanislovas. - Parodysiu dovaną – rožančių, man jį draugai iš Poznanės atsiuntė.“

Ant jo stalo guli krūvelė lietuviškų ir lenkiškų laikraščių. „Labai mėgstu skaityti lenkiškus laikraščius, prenumeruoju „Nasza gazeta“ ir kitus,“- toliau dėsto senolis.

„Dienos trumpos, greitai temsta, vakarai ilgi, tikriausiai būna liūdna. Nėra vakarais net su kuo kortomis palošti?“- paklausėme. „Tikrai nėra. Bet turiu kitą užsiėmimą – atsinešu medžio gabalą ir drožinėju. Dabar baigiu drožti dar vieną medinę „Vandzia-golą“. Padovanosiu kaip suvenyrą tautiečiams, jiems jos patinka...“ – pasakoja Stanislovas.

Belieka stebėtis ir gėrėtis mūsų tautiečiu, į 94 –us metus įkopusiu Stanislovu Vaškevičiumi, kurio neliūdina rudens darganos, neapima bloga nuotaika. Jis vienas skaldo malkas, o vakarais iš medžio drožia „Vandzia-golą“. Matyt, šią dieną Vandžiogalos miestelyje nieko geresnio ir tikresnio ir nevyksta.