Po jubiliejaus

leopadekDSCF9030Tai nuo tavęs čia taip šviesu, 
Nuo žodžio šitaip pasakyto. 
Nuo pagalvojimo balsu: 
turbūt ne dėl savęs esu - 
Esu turbūt dėl ko nors kito.
Justino Marcinkevičiaus žodžiai, pasakyti per Leonijos jubiliejaus šventę, bene geriausiai nusakė jos gyvenimo, jos laikysenos esmę. Daugybė gerų ir protingų žodžių buvo ištarta, kai kalbėjo mylinti Vandžiogalos lenkų bendruomenė, bažnyčią kuriantys žmonės, giminės, kolegos, draugai…

Dar daugiau nepasakyta. Bet ar tai yra svarbu, ar svarbiau už gyvenimą?

Kai bandžiau iš  Leonijos imti interviu apie tai, kas yra jubiliejus jai, kas  svarbu buvo, yra ir bus, paaiškėjo, kad mama ir tėtis tebesaugo Leonijos būtį. Buvusi šeima yra ta dvasinė atrama, kuri tebemaitina. Gal todėl iki graudulio miniu Leonijos žodžius apie tėtį, plaunantį jos purvinus guminukus baloje. ,,Tėčio ranką tebejaučiu ir dabar, kaip tada”,- prisipažino Leonija. Globojanti tėvų galia niekada nesibaigia, ji telkia gyvybinę energiją, ji saugo nuo vienatvės, nuovargio, nevilties. Gal todėl neužgęsta širdies gerumas…Gal todėl niekad Leonijai nerūpi gyvenimo paviršius…

Per širdį perėjo daugybės mokinių gyvenimų. Jie beldėsi, klausė ir klausinėjo, jie prašė, abejojo ir tikėjo, jie pavergė ir vargino pedagogės širdį… Nepasakyti žodžiai sugrįžo rožių žiedais.

Leonija prisipažįsta, kad tiki laime, kad ji nuolat su ja, bet visada ieško dvasinės išeities. Todėl nuolat gyvena tarsi du gyvenimus. Šilainiai ir Vandžiogala… Kuriame pasaulyje daugiau erdvės? Kuriame apstu meilės…

Labai ačiū už buvimą kartu, mano drauge.

TENENUSVYRA SPARNAI…

Birutė Kuklierienė

Free Joomla! template by Age Themes