Paskutinę lapkričio savaitę Vandžiogalos gimnazijos aštuntosios klasės mokiniai ir muzikos mokytoja Teresė Beržinskienė aplankė Švč. Trejybės bažnyčią. Pamokos tikslas - pamatyti ir susipažinti su seniausiu ir didžiausiu Vandžiogaloje esančiu muzikos instrumentu – vargonais.
Šių eilučių autorius mielai parodė ir papasakojo mokiniams apie 1838 metais parapijiečių lėšomis įsigytais vargonų meistro C.A.Herrmano iš Liubavos sukurtais vargonais. Jais ir šiandien grojama per Šv. Mišias. Pasakotojas priminė ir istoriją: per II pasaulinį karą sovietų lėktuvas numetė aviacijos bombą, kuri pataikė į bažnyčios bokštą ir vargonus, sudaužė ir sugadino daug vargonų vamzdžių, bet, laimė, nesprogo.
Jei bomba būtų sprogusi, bažnyčios neturėtume. Mokiniams buvo įdomu, kaip seniau į vargono dumples žmonės, vadinami kalkantais, orą turėjo pumpuoti kojomis. Iš tiesų Vandžiogalos bažnyčios senieji vargonai turi labai seną, įdomią ir skausmingą istoriją.
Gimnazistai kartu su mokytoja T.Beržinskiene panoro plačiau pasižvalgyti po Švč. Trejybės bažnyčią, sužinoti, prisiliesti prie čia esančių sakralių dalykų, kurie liudija nuo amžių šioje parapijoje buvusį gyvą tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, Jo malonių gausa. Pasakojant banyčios atsiradimo istoriją buvo prisimintos ir pirmosios rašytinės žinios iš XIV amžiaus archyvinės Kryžiuočių kronikos. Jos byloja, kad Lietuvos Krikšto išvakarėse, 1384 metais, Ragainės vicekontūras Markvart Schulbach, Ordino atsiųstas į Lietuvą paremti kunigaikščio Vytauto kovoje prieš pusbrolį Skirgailą, radęs Vandžiogalos šventykloje daugybę susirinkusių žmonių. Prasidėjo aršios kautynės. Įveikė vokiečiai: 120 žmonių buvo nukauta, 300 žmonių į nelaisvę paėmė kontūras, 200 – kunigaikštis Vytautas.
Tikėtina, kad 1384 metų kruvinos istorijos atgarsiai gali būti susiję su šių dienų radiniais. Prieš savaitę, toliau tvirtindami bažnyčios pamatus, iš po jų (maždaug 1m10 cm gylyje) darbininkai atkasė ir labai senas žmogaus griaučių liekanas be jokių įkapių ar karsto fragmentų. Galima daryti prielaidą, kad tai minėtų Vandžiogalos kovų reliktai.
Į iškastą kapo duobę buvo sudėti visi surinkti žmogaus kaulai, pašlakstyti švęstu vandeniu, padėtas Jėzaus Gailestingumo paveikslėlis. Prie naujai supilto kauburėlio sukalbėta malda, uždegtos žvakutės, padėtos gėlės. Juk po mirties visų žmonių kaulai verti pagarbos.
Tikimės, kad netradicinė, bet tikrai krikščioniška ir pilietiška pažintinė pamoka Vandžiogalos gimnazijos mokiniams turėjo vertę ir taps įsimintina.
Ričardas Jankauskas