1817 metais per Vandžiogalos miestelį praūžė didžiulis gaisras. Sudegė miestelis, sudegė ir jame esanti medinė Švč. Trejybės bažnyčia. Kadangi ji nuo labai senų laikų buvo plačiai išsidėsčiusios Vandžiogalos parapijos centras, parapija tik vėlesniais laikais dar suskilo į Babtų ir Labūnavos parapijas, todėl pamaldūs, dievobaimingi parapijiečiai nedelsdami ėmėsi nelengvos misijos –atstatyti šventovę.
Laikai buvo nelengvi: kraštas pavergtas carinės Rusijos imperijos, dar nepanaikinta baudžiava. Atsvara – tikėjimo stiprybė. Todėl mylintiems Dievą geros valios žmonėms jokios kliūtys nebaisios.
Tą puikiai byloja archyvinė istorinė medžiaga. Šios nelaimės akivaizdoje ir dideli žemvaldžiai, ir baudžiaunininkai, ir net kareiviai - visi aukojo, kiek galėjo, stengėsi atstatyti šventovę. Aukotojų sąrašuose ištisi kaimai, bajorkiemiai, vienkiemiai, individualūs žmonės. Aukotojų sąrašuose matome ir ano meto elitą – tai Vandžiogalos žemių valdytojai Jόzef Chłopicki, Zofia Chłopicka, Kauno teisėjas Chryzostom Rostowski. Aukojo bažnyčiai net tuo metu čia buvę rusų armijos karininkai ir kareiviai, savo aukomis prisidėjo ir kaimyninių parapijų kunigai ir parapijiečiai. Buvo aukojami zlotai ir grašiai, taip pat sidabriniai rubliai ir kapeikos. Sidabro rublį aukojo daugiau pasiturintys bajorai, o daugiausiai buvo aukojama kapeikų, zlotų ir grašių. Gorčiais buvo aukojami kviečiai, rugiai ir žirniai, o uolekčiais – linų pakulos. Bajorai medienai vežti duodavo savo arklius ir vežimus. 1829 metais visi, Vandžiogalos elitas ir vargingesni žmonės, bendrai ir vieningai atstatė Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią. O jau po kelerių metų ši vienybė – meilė Dievui ir Tėvynei - Vandžiogalos krašto lenkų bajorus ir kitus geros valios žmones, skambant senajam varpui, išvedė į kovą su engėjais - į 1831 metų lapkričio sukilimą, vėliau – į 1863 metų sukilimą.
Nelengva atsakyti į klausimą, kam iš tiesų aukojo žmonės. Juk bažnyčią jie atstatė sau, mums ir daugeliui kitų. Gal aukodamas pirmiausia tą bažnyčią atstatai savyje? Šiandien mes džiaugiamės ir didžiuojamės ano meto aukotojais, tikrais mūsų krašto patriotais.
Ričardas Jankauskas