Dvi šio gražaus rudens šventines dienas miestelio gyventojai ir atvykę aplankyti savo mirusiųjų artimųjų, giminių kapų išsibarstę po įvairiausias Lietuvos vietoves vandžiogaliečiai gausiai lankė juos net keturiose mūsų parapijoje esančiose kapinėse: senajame bažnyčios šventoriuje, naujose miestelio, Pėdžių ir Gelnų. Nuo pat ryto iki vėlumos virtinės automobilių kapinių prieigose. Jūra gėlių ir žvakių. Taip buvo prisiminti ir pagerbti mirusieji.

Abi šias šventines dienas vyko ir pamaldos Švč. Trejybės bažnyčioje, lenkų ir lietuvių kalbomis buvo aukojamos Šv. Mišios visų Šventųjų ir mūsų mirusiųjų intencija.

Liūdna, kad už savo mirusius melstis ir dalyvauti Šv. Mišiose dauguma nepanoro ar nesuprato, kad geriausia dovana mirusiems yra malda ir Šv. Mišių auka. Vandžiogaliečiai lenkai stengiasi palaikyti katalikiškas tradicijas – į Švč. Trejybės bažnyčią rinkosi gerokai anksčiau, dar iki Šv. Mišių pradžios. Susirinkę kalbėjo rožinį už savo mirusius artimuosius, prisiminė juos, drauge susimąstė apie visų būsimą didelę kelionę, kurią reikės įveikti. Buvo giedamos ir liturginės Vėlinių giesmės, kurios kiekvieną ragina klausti, kas aš esu, kur keliauju, ko galiu tikėtis. Gera, kad turime viltį per mūsų Išganytoją - Jėzų Kristų. Didelės pagarbos nusipelno Vandžiogalos bažnyčios lenkų giesmininkės, kurios per ilgus giedojimo dešimtmečius nuostabiai gieda tas liūdnas, nostalgiškas vėlinių senųjų „kantyčkų“ liturgines giesmes, primenančias išėjusius Amžinybėn.

Pasibaigus pamaldoms bažnyčioje, dar ilgai, iki vėlumos, šventoriuje buvo deginamos žvakės, girdėjosi tarpusavio bendravimas lenkų ir lietuvių kalbomis, maldos už mirusius. Šie rudens susitikimai ir maldos įprasmina mirusiųjų ir gyvųjų šventę.