Protėviai, nuo kurių prasidėjo mūsų egzistencija, jau seniai nebevaikšto žemėje, seniai paliko šią ašarų pakalnę. Prasilenkėme su jais ne vienu šimtmečiu... Mes net labai norėdami pajėgiame sužinoti tik apie pačius artimiausius protėvius, kuriuos tėvai, seneliai prisimena, apie kuriuos gali papasakoti. Išimtis – žmonės, ypač besidomintys savo giminės istorija, savomis šaknimis. Jie nori sužinoti daug daugiau. Išsilavinusiems, kultūringiems žmonėms tai yra labai įdomu ir svarbu. Sužinoti, atrasti tai, kas buvo prieš šimtą ar du šimtus metų, ne visada būna paprasta, kartais tai gali užsitęsti pusmetį ar net metus.

Bajorų istorinių šaknų paieškos tęsiasi dar ilgiau. Mat jie dažnai keitė gyvenamąsias vietas, daug plačiau išsibarstė ir jų gyvenimo įvykius liudijantys dokumentai.

Vandžiogaliečiai jau kelis dešimtmečius padeda į juos besikreipiantiems žmonėms, išsibarsčiusiems po visą pasaulį. Jie drauge ieško savo protėvių šaknų čia, istorinėje mūsų Liaudos žemėje. Prieš gerą pusmetį internetinėje erdvėje tautietis architektas Jerzy Jurewicz, gyvenantis Kanados sostinėje Otavoje, paprašė mus padėti surasti vietą, kur prieškariu gyveno jo giminės atstovai.

Trečiadienį, liepos 11 dieną, tiesiai iš Kanados Jerzy Jurewicz kartu su savo pusbroliu Krzysztof Jurewicz atvyko į Vandžiogalą. Svečiai aplankė bažnyčią, kur buvo krikštijami jų protėviai ir tėvai. Vaikščiodami po senąjį šventorių, ieškodami protėvių likimo ženklų ir susijusių vietų, eidami protėvių takais, visada jaučiame mus jungiantį neįtikėtiną bendrumo jausmą.

Po to nuvykome į Korzinuvką. Čia prieškaryje buvo Jurewicz šeimos ūkis: žemė, miškas, pastatai. Dabar čia nieko nebėra, tik plynas laukas. Vis dėlto atvykusiems tai yra svarbi, jaudinanti vieta. Simboliškai yra paimama saujelė žemės iš tos širdžiai malonios gimtosios vietos. Aplankome ir netoliese esantį Skrynių kaimą. Čia senųjų gyventojų teiravomės, gal kas prisimena apie netoliese buvusioj Korzinuvkoje gyvenusius ūkininkus Jurewicze. Deja, atminties čia jau nedaug beliko...

Vandžiogalos Lenkų bibliotekoj ilgai šnekučiavomės su garbingais svečiais, rodėme nuotraukas, pasakojome apie bibliotekoje vykstančius renginius. Mūsų nuostabai svečiai apie mus girdėję daug, nes yra mūsų internetinio portalo www.vandziogala.eu skaitytojai. Tad daug žinodami apie mus, svečiai bibliotekai padovanojo poeto Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo kūrybos leidinį anglų kalba, taip pat puikiai išspausdintus didelio formato senuosius Pirmojo Pasaulinio karo vokiškus žemėlapius, kuriuose preciziškai ir smulkiai pažymėtos mūsų apylinkių vietovės, kaimai ir vienkiemiai su jų senaisiais pavadinimais. Kaimai yra išnykę ir tų pavadinimų jau niekas nebeatsimena. Mums tai yra ypač vertinga dovana: labai palengvins seniai pradingusių kaimų ir vienkiemių paieškas.

Vėliau tęsti Jurewicz giminės protėvių pėdsakų paiešką nuvykome į Babtus. Ten bažnyčios šventoriuje aptikome seną jų giminės kapavietės kriptą. Čia prisiminėme, kad poeto Česlovo Milošo senelį Artur Miłosz, jo žmoną Stanisławą (z Łopacinskich) ir Zdzisław Jurewicz siejo giminystės ryšiai... Koks mažas kraštas, kaip glaudžiai čia viskas buvo susiję, susipynę. Įdomu, kiek čia dar yra intrigos ir erdvės paieškai: Vandžiogala, Babtai, Urniežiai, Serbinai...

Atsisveikindami su tautiečiais Jurewicz giminės atstovais Jerzy ir Krzysztof iš Kanados sostinės Otavos, džiaugėmės, kad šie garbingi, dvasiškai stiprūs žmonės domisi savo protėvių giminės šaknimis, daug laiko ir dėmesio tam skiria. Toks požiūris mums atrodo labai kilnus. Mes tikimės, kad dar ne kartą su jais susitiksime.