Tęsdami pažintines išvykas po mūsų ir kaimyninių apylinkių vietoves, ankstyvą sekmadienio rytą vandžiogaliečiai kartu su Lenkijos ambasados konsulu Piotr Wdowiak vyko pro Skrynius. Dar kartą sustojome ir pakalbinome jau gerai pažįstamą vienos sodybos šeimininkę Jadvygą Dainienę. Ji mielai pasidalino prisiminimais apie savo metus, praleistus Boreko dvare, apie pabėgėlius, prieš karą pasitraukusius iš Lenkijos į šias vietoves. Toliau kelias suko šiaurės rytų kryptimi pro Barsukinę. Čia dar prieš karą stovėjo didelis medinis Kossakowskich dvaras, kurio paskutinis valdytojas Zygmunt Kossakowski čia mirė 1941 metais.
Naujasodyje lenkiškai užkalbinome keliu grybauti skubantį žmogų. Sužinojęs, kad esame iš Vandžiogalos, nukreipė mus pas čia gyvenantį ir puikiai besitvarkantį ūkininką, kurio seneliai yra kilę iš Vandžiogalos apylinkių. Ūkininkas Algimantas Pučėta noriai bendravo ir pasakojo apie čia gyvenusius ir gyvenančius žmones, patarė mums vykti į netoliese esantį Kulvos miestelį, kur kaip tik šiandien, paskutinį rugpjūčio sekmadienį, švenčiami Švč. Mergelės Marijos – Nuliūdusiųjų Paguodos - atlaidai. Kulvos miestelis ir jo apylinkės priklausė didikų Gelgaudų giminei, vėliau pasivadinusiais Kulviečiais. Prisimenu, kaip prieš 20 metų Nobelio premijos laureato Cz.Milosz brolis Andrzejus, dabar jau miręs, kartu su žmona Grażyna, save kildinusia iš Gelgaudų – Kulviečių šeimos, čia ieškojo savo giminės protėvių kapų, taipogi ir Abraomo Kulviečio... Kapinėse prie bažnyčios sutiktas maldininkas Czesław Grejć, pasirodo beesąs kilęs iš Vandžiogalos parapijos Preišiogalos kaimo, dabar gyvenantis Vilniuje, atvykęs aplankyti čia gyvenantį savo brolį, kuriam jau 94-eri metai. Papasakojo mums, kaip per karą buvo sudeginta Kulvos bažnyčia ir dar daug įdomių dalykų.
Pravažiavę pro Marciniškes, buvusias didikų Kossakowskich valdas, iš tolo pamatome Žeimių bažnyčios bokštus. Bažnyčia ypatingo grožio. Ją projektavo ir statė iš šio krašto kilęs žymus architektas, bažnyčių statytojas Wacław Michnewicz, kuris čia pat, bažnyčios šventoriuje, šalia kitų garsių šio krašto žmonių, yra ir palaidotas. Žeimių dvaro sodyba, anot tyrinėtojų, tai vienos pačių seniausių dvarų buvusi didžiųjų kunigaikščių valda, minima dėl dar 14 amžiuje čia vykusių mūšių… Žeimių dvaras jau nuo 18 amžiaus priklausė garsių didikų Kossakowskich giminei... Prieš daugel metų iš Jonavos bažnyčios klebono teko sužinoti, kad čia, Žeimiuose, gyvena visa širdim atsidavęs šiam kraštui, jo istorijai ir kultūrai tautodailininkas ir kraštotyrininkas Artūras Narkevičius. Nesunkiai suradome – sodyba išskirtinė, visur matosi gausi medžio drožyba. Sodybos šeimininkas noriai sutiko papasakoti Žeimių miestelio ir apylinkių istoriją. Kiek istorinės medžiagos, žinių čia sužinojome, nuotraukų pamatėme.Tai stebino mus visus! Tikrasis švietėjas iš pašaukimo, kitaip nepavadinsi! Sužinojome ne tik čia gyvenusių lenkų didikų gyvenimo istorines datas, bet ir jų tolimesnius likimus jau nebebūnant čia. Tautodailininkas Artūras Narkevičius, paprašytas pabūti gidu ir lankantis netoliese esančiame Šėtos miestelyje ir jo apylinkėse, mielai sutiko. Važiuojant pro Žeimių piliakalnį (Jasnagórka) matėme A.Narkevičiaus išdrožtą koplytstulpį – obeliską čia vykusioms kovoms su kryžiuočiais atminti...
Šėtos miestelyje iki karo gyveno įvairių tautybių ir tikėjimo žmonės. Praūžęs holokaustas sunaikino visą čia buvusią didelę žydų bendruomenę. Nukentėjo taip pat ir gausiai čia ir apylinkėse gyvenę lenkai, iš jų atimta žemė ir dvarai, jie ištremti į Sibirą. Netgi neseniai buvusiais tarybiniais laikais čia buvo nuimtos epitafijos vien dėl to, kad buvo parašytos lenkų kalba, nors jos priminė, kad iš čia kilo ir kurį laiką gyveno žinomas visuomenės veikėjas, bankininkas ir filantropas Juozapas Montvila (Józef Montwiłł), daug nusipelnęs šiam kraštui. Miestelio kapinėse dar likę nemažai jau begriūvančių paminklų su lenkiškais užrašais, primenančiais, kad čia ilsisi Montvilų, Komarowskių, Svolkienių, Prozorų ir kitos žinomos lenkiškos šeimos.
Jau temstant išvažiavome iš Šėtos. Už miestelio pasukome į lauko kelią, kuris mus nuvedė prie vidury lauko stovinčios Baro konfederacijos įvykiams atminti, žygių ir kovų atminimui pastatytos koplyčios (Panaši pastatyta ir Žeimių miestelyje). Tolumoje matėsi likę čia buvusio dvaro ūkiniai pastatai, dar toliau važiuodami palei mišką išvydome ir buvusį bajorkaimį su jam būdingais senoviniais namais, kurie jau yra labai apleisti ir baigia sugriūti...
Grįžome jau sutemus, bet visų nuotaika buvo dvejopa: džiaugėmės, kad pažintinė išvyka pavyko, patyrėme daug gerų emocijų, daug ką suradome, daug sužinojome, daug pamatėme, bet kartu liūdna, kad visa tai labai sparčiai nyksta ir jau nelabai ką domina...
Ričardas Jankauskas
Lietuvos lenkų sąjungos
Vandžiogalos skyriaus pirmininkas
