Trumpėjančios dienos ar naktys visada primena laiko kainą. Kūryba, bendravimas tarsi praplečia amžinybės ribas ir primena, kad reikia džiaugtis jos duotybe. Poetas Justinas Marcinkevičius eil.,,Joninės" sako, kad skirtingos žmonių kartos gali nebesusišnekėti, nebeišgirsti. Mes turime gražiausią progą įrodyti, kad yra nenykstančių buvimo ženklų, net išėjus žmonėms...
Vandžiogaloje kasmet, tradiciškai prieš Jonines, susiburia Liutkevičių giminė. Ši plati giminė pirmiausia skuba į Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčią pasimelsti, prisiminti, pagerbti Anapilin išėjusius savo tėvus, seseris, brolį... Šią gražią tradiciją puoselėja jų vaikai, seserys ir broliai: Alina, Regina, Leonija,Vladislovas, Alfonsas, Boleslovas. Kartu atsiveža ir savo vaikus ir anūkus, kad jie sužinotų, suvoktų tradicijų svarbą, kad pajaustų Joninių dvasią, giminystės ryšius, kurie, rodos, paženklinti amžinybės ženklu.