Gegužės 3d., sekmadienį, švenčiant Motinos dieną Vandžiogala sulaukė išskirtinių svečių – čia apsilankė gausi Gudijos (Baltarusijos) opozicionierių grupė. Juos lydėjo Vytauto Didžiojo universiteto istorikas, Česlovo Milošo centro vadovas Rūstis Kamuntavičius.
Tai ne turistinė išvyka. Dauguma atvykusiųjų – žmonės, priversti palikti savo tėvynę dėl autoritarinio režimo persekiojimo. Lietuva jiems tapo prieglobsčiu ir erdve tęsti kovą už demokratinę Baltarusijos ateitį. Tarp svečių – jauni akademikai, kultūros ir visuomenės veikėjai, aktyvūs pilietinės visuomenės nariai.
Vandžiogaloje juos pasitiko vietos lenkų bendruomenė. Susitikimas netruko virsti gyva istorijos pamoka – pasakojimai apie daugiatautę miestelio praeitį, apie čia gyvenusius lenkus, lietuvius, sentikius, žydus, apie bendrystę, išbandytą ir džiaugsmo, ir nelaimių akimirkomis.

Neišvengta ir kovų temos – sukilimai, nepriklausomybės siekis, šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“, suvienijęs skirtingas tautas. Šiame kontekste prisimintas ir gudų tautos didvyris Konstantinas Kalinauskas.
Senasis Vandžiogalos šventorius tapo tyliu, bet iškalbingu istorijos liudytoju. Ant paminklų išlikę lenkiški užrašai, kartais su klaidomis, primena laikus, kai kalba ir kultūra buvo varžomos. Tačiau kartu jie liudija ir atkaklų žmonių siekį išsaugoti savo tapatybę.
Ypač įspūdinga pasakojimo dalis – apie čia palaidotus bajorus, kurie, nors ir tarnavę carinėje armijoje, 1863-ųjų sukilimo metu pasirinko kovą už laisvę. Šalia jų – legionieriai, pogrindinių organizacijų nariai, įvairių režimų laikyti priešais, bet iš tiesų gynę tai, kas jiems buvo svarbiausia: tikėjimą, laisvę, tėvynę.
Gudijos opozicionieriams ši patirtis buvo daugiau nei pažintinė. Patyrę režimo spaudimą savo gyvenimuose, jie jautriai reagavo į pasakojimus apie praeities kovas, bandė geriau suprasti istorines tautų susipriešinimo priežastis ir jų pasekmes šiandienai.
Vizito kulminacija tapo senoji varpinė. Čia svečiai galėjo ne tik iš arti pamatyti senuosius varpus, bet ir pajusti simbolinę jų reikšmę – tai laisvės kovų šaukliai, kurių skambesys per šimtmečius primena esmines vertybes: Dievą, garbę ir tėvynę.
Atsisveikinimas buvo šiltas ir nuoširdus – tarsi su senais bičiuliais. Vandžiogalos bendruomenė tikisi, kad tokie susitikimai taps ne išimtimi, o gražia tradicija.
Neabejotina, kad prie šio ryšio stiprinimo svariai prisideda Rūstis Kamuntavičius, jau daugelį metų vedantis istorinių atradimų keliu tiek lietuvius, tiek užsienio svečius. Jo dėka Vandžiogala išlieka gyvu istorijos ir kultūrų dialogo tašku.